|
|
|
|
Aš --Tu. Čia tarsi mažas jausmas, kuriame gyvenu, jis gyvena manyje. Užsidaręs mažame kambarėlyje gali klausytis alsavimo ir išgirsti, kaip dūžiais ji muša ritmą, atsimušdama į keturias mūrines sienas, pasiekiant ausies būgnelius ir prasiskverbiant į vidų ne tam, kad išgirstum garsą, bet tam, kad pajustum.
Muzika man nėra gyvenimas ar jo atspindys, nes ji pati yra gyva. Bandant maištauti prieš ją -- gaunasi šnipštas. Ji riktuoja savo sąlygas man, o ne aš jai, o su lig kiekviena primesta mintimi jai ar nauju elementu - virsta kova, kurios nugalėtojas lieka tik ji pati.
Ne mes improvizuojame muziką, bet ji improvizuoja mus, mūsų net neatsiklaususi, negavusi tam leidimo. Kaip ir tas nepakartojamas džiazas, kuris sukurdamas imporvizaciją, tampa mūsų šokių partneris, vesdamas šokį pats ir neleisdamas padaryti to niekam kitam.
Tai tokia ta muzika man#tau -- individualybė, kuri nepaklūsta mum, bet esą jai priversti paklūsti mes.*
Yeeeeūč....begalybės! Menas, dailė, fotografija, polaroidas, dizainas, teatras, harmonija, bohemos vakarai, pasibrazdinimai gitara, džiazinėjimas prie lango, juokas iš linkmsų žmonių, jūra susiliejusi su dangumi, laiškai iš toli, naktinėjimas basom kojom su žalios arbatos puodeliu, pianino žmonės, poezija rašanti pati už tave, Prancūzijoje gyvenanti romantika, rytinė kava, kopinėjimas debesimis, smilkalai ir žvakės tyloje gurkšnojant baltą vyną.