Sutemus greitkeliu leidžiamės Las Vegaso link, už savęs jau gerokai palikę Mirties slėnį, tuščius jo tyrus ir tą nežmonišką 50 laipsnių karštį. Radijo stoties eteryje pasigirsta MATCHBOX TWENTY ir jų „How Far We`ve Come“. Pasukame už kalvos ir prieš akis išnyra miestas. Nors galiniame veidrodėlyje visiška tamsa, priekyje viskas priešingai. Kiek tik aprėpia akys – geltonų šviesų jūra, atrodo, kad tas miestas begalinis.

Besileisdami žemyn įsiklausome į dainos žodžius ir tenka sutikti, kad nueita gana toli, jei staiga viduryje niekur atsitrenki į Pasaulio pramogų sostinę, kuriai norint tiekti vandenį teko pakeisti visą aplinkinių upių sistemą. Na, bet apie aplinkos kaitą jau daug ir bergždžiai prikalbėta Kopenhagoje, tad grįžkim prie dainos. Dabar išgirdęs ją visada akimirksniu atsiduriu tamsiame kelyje, ir apačioje Las Vegasas... Pasirausiu atmintyje ir prisimenu dar kelias dainas, grupes ar albumus, kurie man net nenorint nukelia ten, kur jų ilgiausiai klausyta. Neabejoju, taip mintyse atgal keliaujame kiekvienas iš mūsų.

Atrakcionų parkas P. Karolinoje prieš užsidarymą. Patinginiaudami šluojam takelius aplink atrakcionus, išlydim paskutines gausias juodukų ir įdegusių sunkvežimių vairuotojų šeimynėles pro vartus, o ausyse sukasi THE SMASHING PUMPKINS. Tas apibraižytas pirmas ten įsigytas CD buvo tarsi išsigelbėjimas nuo „tradicinės“ parko muzikos, kuri po 12 dainų vėl ir vėl prasidėdavo iš naujo. Ir taip 3 vasaros mėnesius. Nenuostabu, kad dabar bet kuri „Ava Adore“ daina grąžina į anuos vakarus, juk reikia dar ir dar kartą prašluoti tuos parko takelius.

THE DOORS ir jų magiška „The End“ skraidina į šios vasaros San Sebastianą, COUNTING CROWS į 2007-ųjų Siciliją, Paolo Nutini „These Streets“ į Prancūzijos pietryčius, GOO GOO DOLLS į Ramiojo vandenyno pakrantę tarp Santa Barbaros ir San Francisko, COLDPLAY „Violet Hill“ į Anglijos pakrantės kaimelius. Nieko sau avialinijos. Asmeninės ir dar nemokamos. Bet yra ir vietinės reikšmės maršrutų.

Nebaigtas namas miesto pakraštyje, tačiau židinys jau veikia. Mačernio eilių žodžiai užtepti ant sienos pinoteksu ir ankštoje patalpoje susigrūdę klasės draugai. Kažkas kažkam netyčia užkliuvęs įspiria, kažkas su kažkuo netyčia pasibučiuoja... Kitą dieną visi susitinka ant geležinkelio tilto. Daug spalvotų šviesų ir gana gražus vaizdas pelkių link. O galvoje vis dar tvinksi U2 „Please“.

Na, ir pati egzotiškiausia siūloma kelionė. Į sovietmetį. Kažkoks ravėtinų ar tai bulvių, ar svogūnų laukas netoli tos vietos, kur bermontininkai buvo sutriuškinti. Ramiai triūsiam besirūpindami daržovių derliumi. Žinoma, iki tol, kol iš UAZ`iko pasigirsta V. Genytės „Sparnuotosios sūpynės“. Metu kauptuką ir lekiu į mašiną pasigarsinti radiją. Rėkiu, žinoma, garsiau ir už pačią „Dainų dainelės“ dalyvę. Ir iki šiol taip – jei „Sparnuotosios sūpynės“ pakliūna į ausis, aš jau, žiūrėk, ir sėdžiu tame UAZ`ike svogūnų ar tai bulvių lauko pakraštyje.

Panašu, kad kuo prisiminimai senesni, tuo mažiau juose roko...