„Wearing headphones in public spaces creates mobile bubbles of sound."

„...To Each Their Own Bubble" Dr.Michael Bull.

Po mėnesio paieškų pagaliau nusiperki numylėto modelio ausines. Visas abejas buvusias parduotuvėje. Ir ilgai tyliai džiūgauji. Kitą dieną ant savųjų užmina sugyventinė. Ir kurį laiką garsiai liūdi. Bendradarbė  šiuos mažus stebuklus skirsto į neausines (telpančias į ausis) ir ausines (tokias, kurios užspraustos ant šiltos kepurės žiemą nepriekaištingai užbaigia didžiagalvio ufonauto portretą). Tu tokį skirstymą dievini. Gauni DAR VIENĄ SMS nuo DAR VIENO gatvėje tavęs niekaip neprisišaukusio bičiulio. „Klausą pasitikrink. Arba bent kartais atsikišk ausis. Čia jau liga! Gėdytumeis", - rašo jis. Ir tu šiek tiek pasigėdiji.

Kai gyvenimas ima suktis apie ausines, galiausiai ateina laikas (pageidautina garsiai) prisipažinti:

SVEIKI, AŠ PRIKLAUSOMAS NUO AUSINUKO.

Tik neseniai atkreipiau dėmesį į gausų ausiniuotųjų būrį gatvėse. Matyt, bėdą turiu ne vienintelė. Iškart gėdijuosi kiek mažiau. Tačiau iš kur mūsų tiek? Tikrai taip - iškart pulčiau ausinukus teisinti... jeigu tik to ausinukams kada nors prireiks.

Prieš keletą metų (kai kalbininkai tebuvo pradėję justi kalbos puoselėjimo smagumą) kurį laiką buvo žongliruojama „egoisto" sąvoka. Taip tuokart juokais, o gal ir rimtai siūlyta vadinti nešiojamus grotuvus. Gerai, kad tokia „lietuvybė" taip ir neprigijo. Tačiau teisybės „egoiste" yra. Elementariausia „aš klausausi, jums neduosiu" pozicija. Na gerai jau gerai, ne dėl to ausinukai tokie populiarūs. Tačiau egoizmo apraiškų rasime ir daugiau. Tai tarsi tiesmukas asmeninis antisocialumo manifestas: „Jūsų negirdžiu, ir nenoriu girdėti." Pavyzdžiui, rytinis kivirčas su kontrolieriais viešajame transporte. Gali į jį ne tik nesikišti, nepalaikyti nei vienos dėl rytinio kofeino trūkumo perdėtai ir nemotyvuotai irzlios pusės; be didelių pastangų jo gali netgi akiplėšiškai nesiklausyti. Savanaudiška, tikrai taip - ir dėl to turėtų būti gėda.

Dar turėtume gėdytis, kad pasirenkame, ką norime girdėti ir ko nenorime (čia apie muziką). Ir kad kai nenorime, galime apskritai nieko negirdėti (čia apie aplinką). Labiausiai turėtų būti gėda, kad visai negėda ausinuką laikyti svarbesniu už mobilųjį telefoną ar raktus - net kai žinom apie visas jo blogybes.

O iškalbingoji sausa statistika! Neįvardinta užsieninė draudimo kompanija konstatavo, kad viena iš dešimties rimtų eismo nelaimių įvyksta dėl ausiniuotų pėsčiųjų (retoriškai paklausiu: o kiek dėl ausiniuotų vairuotojų?). Vieno amerikietiško universiteto laikraščio redaktorius 15 minučių stebėjo studentų miestelio judėjimą. Iš sutiktų šimto studentų beveik pusė klausėsi ausinukų. Skaičiuokime toliau. Mokslininkai vidutinį vidutinio garsumo ausinuko keliamą triukšmą decibelų skalėje talpina kažkur tarp plaukų džiovintuvo ir grandininio pjūklo triukšmavimo. Ir grūmoja ausų tokiu garsu nekankinti  ilgiau negu 15 minučių per dieną, jei nenorime rizikuoti priešlaikiniu (prie)kurtumu... Tačiau jau pati imu žiovauti. Niekada nemėgau tik skaičiuoti.

Nesvarbu, ar esi technologinių naujovių maniakas. Galbūt visiškai gali valdyti nuolatinį poreikį naujoms stilingoms ausinėms. Gal tokio net nejauti. Tačiau jeigu apskritai negali gyventi be ausinių, pritarsi man. Net stipriausias trigubas espresso neveikia geriau kaip energingas muzikinis „Rise and shii-i-iine", kai ryte nesugebi prakrapštyti akių, o visi namai palaimingai parpia. Ir patys to nežinodami tau dėkoja, kad tuos muzikinės šoko terapijos seansus pasilaikai tik sau, nors tai - vėlgi - egoistiška. Ir nieko nėra geriau kaip nuostabus oras, puodelis gardžiausios take out'o kavos ir kruopščiai atsirinkta, nuotaiką kaip pirštinė atitinkanti muzika. Kuo puikiausias harmoningas poilsis, net kai potencialūs pasivaikščiojimų kolegos nepalaiko kompanijos.

Be to, kad ir koks egoistiškas ausinukas būtų, jis -  kur kas altruistiškesnis sprendimas, nei atsigaunanti „didelių radijų ant peties" mada (nors grojantys prietaisai ir suminiatiūrėjo), kuomet visi aplinkiniai yra priversti klausytis to paties, ką groji tu. Net jeigu vidurvasarį į troleibusą įsėdęs pusamžis vyras su a la VEF'u, iš kurio plyšauja rusiški tarpukario romansai, savito žavesio į  tavo trumpą miestinę kelionę ir įneša, manau, daugelis sutiksite - kiekvienam savo; gal tą „savo" sau ir pasilaikykim.

Taip, mūsų daug. Neprigirdinčių egoistų-ligonių, kuriems kartais gėda. Jei kartais apniktų protingi ausiniuotosios egzistencijos klausimai, išganymo siūlau ieškoti Michael Bull (neoficialiai - Dr./Professor iPod. „Kieta" pravardė!) darbuose. Jis teigia, kad nešiojamas grotuvas mums suteikia kontrolės jausmą  (na taip: čia įjungi, čia porą dainų peršoki, čia vieną pakartotinai klausai visą pusdienį - ir prieš nieką neprivalai dėl to teisintis). Be to, pasirinkdami asmeninį dienos garstakį lengviau tvarkomės su visapusiškai vaizdinės informacijos valdomo pasaulio kakofonija. Ir lygiai taip, kaip kad nusiimdami tamsius akinius, išreiškiame išskirtinį susidomėjimą pašnekovu - teikdamiesi bent trumpam ausis „atkišti".

Mes - mokslinių tyrimų ir bandymų objektas. Mes - abejingi nepiktybiniai visuomenės parazitai-individualistai. Pagal savo pasirinktą ritmą verčiam judėti nieko nenutuokiančius praeivius ir judėdami patys pagal jį stotelėse gąsdinam garbaus amžiaus aplinką. Ir nesvarbu, kaip atrodys grotuvai po dar vieno kito dešimtmečio. Kol savo muziką galim saugiai ir rūpestingai laikyti ausyje, mes būsim laimingi.