„Indie yra nepriklausomų įrašų kompanijų leidžiama muzika“, − sako muzikologas, kas vakarą naršantis last.fm ir širstantis, kad žmonės maišo noise rock ir garage rock. „Ne, tai roko stilius, kurį groja THE KILLERS ir KAISER CHIEFS“, – atkerta jam Alexo Turnerio klonas, sėdintis savo namuose Karoliniškėse ir apie kelionę į Londoną svajojantis it musulmonas apie apsilankymą Mekoje. Jis ką tik atsidarė Vikipediją ir supanikavo perskaitęs, kad tiek kileriai, tiek kaizeriai priklauso „Universal Music Group“ ir dėl to patenka už muzikologo apibrėžtų ribų. Čia prieina šešiolikmetis anarchistas ir piktdžiugiškai šypsodamasis rėžia: „Indie yra tokia pati kvaila ir trumpalaikė mada, kaip koks nors emo.“ Jis penktadieniais Užupyje geria vyną ir tiki, kad štai pankai, šiukštu, niekada netaps mada.

Žiūriu į juos iš šalies ir stebiuos tuo noru viską įrėminti, pasakyti, kad yra taip, taip ir jokiu būdu ne kitaip. Indie iš prigimties yra nepriklausomas (independent!) dalykas. O kas į šią sąvoką įeina, kiekvienas nusprendžia pats.

Tarkim, kad indie yra visų pirma ne muzikos stilius, o gyvenimo būdas. Rokenrolo atmaina, priimtina tiems, kurie negimė su „sex, drugs & rock’n’roll“ dvasia ir yra pakankamai protingi, kad neapsimetinėtų ją turį. Taip mąstančios asmenybės susiburia į kolektyvus, pasivadinusius THE SHINS ar BELLE&SEBASTIAN, ir tampa maištininkais vien dėl buvimo gerais. Kai visi aplink bando atrodyti kuo piktesni ir atgrasesni, indie žmonės tyliai iš jų pasijuokia, įsijungia PIAZZA, NEW YORK CATCHER ir arogancijos bei veidmainystės kupiną aplinką nustumia kažkur už GOOD CHARLOTTE gitarų.

Tuomet ateina noras daryti tai, kas stereotipiniam rokenrolo klausytojui turėtų būti tabu: eiti iki šiukšlinės ir išmesti nuorūką, užuot ją užmynus čia pat ant betono plytelės; praleisti pro duris nepažįstamą merginą, žengiančią į „Pilies kepyklėlę“; nusišypsoti autobuso kontrolieriui, kurio profesija pasmerkė jį būti tokiu pat nekenčiamu žmogumi, kaip ir ratų blokuotojas ar kelių policininkas.

Nepaisant to, indie persona nėra dievobaimingas angelas. Ji turi pakvaišusių idėjų, kurias generuoja eidama gatve, su tokiu pat draugu visa gerkle traukdamas „Let’s Dance to Joy Division“. Jis susikuria šokio žingsnelį, kurį naudoja siurbdamas kilimą – kad namų ruoša neprailgtų; jis nusiperka lomografinį fotoaparatą – nueis į „The Dreamers“ seansą ir slapta fotografuos susigėdusių žiūrovų reakcijas, kai kamera parodys dar vieną atvirą Michaelo Pitto ir Evos Green nuogybę.

Aplinkiniai žiūri į jį ir taria: „Baik kvailioti, elkis kaip pridera.“ Užuot užsipuolęs ir atkirtęs lozungą „neaiškink, darau ką noriu“, jis tyliai sukikena ir pagalvoja: „It’s indie rock and roll for me.“ Tuomet uždaro duris ir toliau bando užkariauti pasaulį prieš jį maištaudamas kukliai, bet individualiai.

Tokia indie koncepcija jums atrodo nepriimtina? Labai gerai. Tai pirmas žingsnis į asmenines raiškos priemones, kai niekas tau nepasakys – „jei nori vadinti save indie, turi elgtis taip, taip ir dar taip“. Tu pats sprendi, kuriai socialinei grupei save priskirti. Nesvarbu, ar identifikuojiesi kaip įsivaizduojamas indie person tipas – „Let’s Dance to Joy Division“ tau skamba vienodai smagiai. Ir tik nuo asmeninio požiūrio priklauso, ar ją sukūrę THE WOMBATS su tūkstantiniais albumų pardavimo rodikliais vis dar laikytini indie grupe. Svarbiausia, kad „we’re so happy, yeah we’re so happy...“