Galbūt grupė THE YARDBIRDS nebuvo tokia populiari kaip jų tautiečiai THE BEATLES, THE ROLLING STONES ir THE WHO, tačiau šioje grupėje savo karjerą pradėjo vieni įtakingiausių gitaristų roko muzikos istorijoje: Eric Clapton, Jeff Beck ir Jimmy Page.

Jų muzikoje atsiradusi naujovė – suaktyvinta instrumentinė ataka, kontroliuojama feedback’o, distorsija, tarsi pūkai ore sklandantys garsai, gyvi, improvizuoti pasirodymai, vadinami rave-ups – nuklojo kelią psichodeliniam, progresyviam rokui, sunkiajam metalui ir netgi punk.
Grupė susiformavo Londono priemiesčiuose maždaug 1960 m. ir iš pradžių vadinosi THE METROPOLIS BLUES QUARTET, o jau 1963 m. pakeitė pavadinimą į THE YARDBIRDS − išvertus iš Pietų Amerikos žargono tai reiškia „višta“.

THE YARDBIRDS − tai Keith Relf (vokalas), Chris Dreja (ritminė gitara), Paul Samwell-Smith (bosinė gitara), Jim McCarty (būgnai) ir Anthony „Top“ Topham (solinė gitara). Kai pastarąjį tėvai privertė palikti grupę (jam tuo metu buvo šešiolika metų), jo vietą užėmė klasės draugas iš menų koledžo, „lėtarankis“ (jo pravardė buvo „Slowhand“) Eric Clapton.

Jie padarė žymiai daugiau negu kitos grupės, grodami psichodeliką, o tai buvo gana rizikinga, nes tuo metu tai nebuvo itin populiari muzikos kryptis. Dažniausiai klausytojui tai buvo „per sunki“ muzika.

Karjerą jie pradėjo Londono klube „Crawdaddy“, greitai tapo įdomūs ir žinomi R&B muzikos pasaulyje, grojo kaip pritariamoji grupė gana žinomiems „bliuzmenams“ ir padedami „Columbia Records“ įrašė debiutinį albumą „Five Live Yardbirds“, kuriame skambėjo gyvai atliekamos hard roko, bliuzo ir R&B koveriai. Būtent šis albumas geriausiai atspindi jų ankstyvosios kūrybos skambesį, kuris susideda vien tik iš nerūpestingų interpretacijų, o tai rodė didėjantį pasitikėjimą savimi ir Claptono stulbinamą vaizduotę grojant gitara.

Galiausiai 1965 m., po kelerių eksperimentavimo ir savęs ieškojimo metų, grupė atrado savo skambesį. Reklama Didžiojoje Britanijoje buvo labai menka, o Amerikoje jos iš viso nebuvo. Tačiau grupė visgi ryžosi pakeisti savo kryptį įrašinėdami trečiąjį singlą. Jo melodijos buvo keistos lyginant su popso standartais, deriniai buvo atliekami minorinėje dermėje, tempas nepastovus, skambesys buvo ūžiantis, zvimbiantis ir zirziantis. Išleidę singlą „For Your Love“, kuriame girdėjosi klavesino, afrikietiškų būgnelių garsai ir grėsmingas Keitho Relfo vokalas, jie pasiekė trečiąją Didžiosios Britanijos topų vietą ir šeštąją – Amerikos. Nepatenkintas pokyčiais (muzikiniame stiliuje) ir protestuodamas kolegų pasirinktai krypčiai, grupę paliko Claptonas, kurį pakeitė eksperimentinio roko gitaristas Jeff Beck, parodęs „vištoms“ kelią į naujas kūrybines aukštumas. Per 18 mėnesių, kuriuos jis praleido grupėje, J.Beck, neskaitant Jimio Hendrixo, padarė milžinišką įtaką 60-ųjų roko muzikai.

Vaikinai kibo į darbus ir pradėjo įrašinėti savo naujuosius kūrinius, kurie topų sąrašuose atsidurdavo tai vienuoliktoje, tai devintoje, tai dar aukštesnėse pozicijose. Jų grupė su daina „Stroll On“ pasirodė Michelangelo Antonioni filme „Blow-up“ (1966), kuris režisierių išgarsino visame pasaulyje (filmas tikrai vertas dėmesio). Kaip tik tuo metu vyko pokyčiai grupėje – prie jų prisijungė Jimmy Page, o netrukus P.Samwell-Smith pasitraukė iš bosisto pareigų (pradėjo dirbti „už kadro“ – prodiuseriu). J.Page iš pradžių grojo bosine gitara, vėliau jį pakeitė Ch.Dreja. J.Beck ir Ch.Dreja taip puikiai „susigrojo“, jog jų, kaip gitaristų, duetas tapo to laikotarpio įtakingiausiu.
Kai britų muzikos žurnalas „Beat Instrumental“ J.Page’ą ir J.Becką išrinko geriausiais 1966 m. gitaristais, grupė tapo dar populiaresnė. Tačiau šie abu puikūs gitaros virtuozai kartu grojo neilgai – grupę buvo priverstas palikti J.Beck. Jis prarado grupės narių pasitikėjimą, kai kelis kartus neatvyko į koncertus. Tokį jo elgesį lėmė nervinis išsekimas.

Dabar J.Page vienas grojo soline gitara. Grupės skambesys tapo sunkesnis nei ankščiau, Jimmy toliau plėtojo avangardines tendencijas – smičiumi braukdavo per gitaros stygas ir taip išgaudavo klaikius, ausį rėžiančius garsus. Tačiau visi eksperimentai nepadėjo grupei pasiekti aukštumų – nė vienas jų singlas, išleistas iki 1967 m., nepateko į topus, o koncertuodama 1967–1968 m. grupė net pradėjo vengti savo „sunkiųjų“ kūrinių, tokių kaip „Dazed and Confused“.

Albume „BBC Sessions“ skambanti daina „Think About It“ su J.Page’u, per grupės gyvavimo laikotarpį buvo geriausia jų daina, kuri parodė, kad grupė vis dar sugeba intriguoti energinga psichodelika.
Paskutinis grupės pasirodymas įvyko 1968 m. liepos 7 d. Grupė iširo, nes K.Relf ir J.McCarty norėjo tęsti labiau akustinį, melodingesnį grupės skambesį, o J.Page − priešingai – norėjo sunkaus ir triukšmingo roko skambesio. Jimmy turėjo įsipareigojimų su koncertų organizatoriais, todėl nutraukti muzikinės veiklos jis tiesiog negalėjo. Tad nusprendė suburti naują grupę, į kurią pakvietė savo seną draugą bosistą Johną Paulą Jonesą, vokalistą Robertą Plantą ir būgnininką Johną Bonhamą. Grupė, pakeitusi pavadinimą į THE NEW YARDBIRDS, po kurio laiko tapo, žinoma, LED ZEPPELIN – viena sėkmingiausių roko grupių muzikos istorijoje. Tačiau apie ją – kitame laikraščio numeryje.

Kiti, palikę THE YARDBIRDS, grupės nariai pasuko skirtingais keliais. Ch.Dreja tapo profesionaliu fotografu. K.Relf, J.McCarty ir jau prodiuseriu tapęs P.Samwell-Smith įkūrė progressive roko grupę RENAISSANCE, tačiau jie išsiskirstė jau po antrojo studijinio albumo. K.Relf, buvęs THE YARDBIRDS vokalistas, žuvo per nelaimingą atsitikimą 1976 m. Tačiau tai dar nesimbolizavo THE YARDBIRDS gyvavimo pabaigos. 1980 m. grupė vėl sugrįžo pasivadinusi BOX OF FROGS, kurios na-riai buvo tie patys J.McCarty, Ch.Dreja ir P.Samwell-Smith, taip pat J.Page ar J.Beck, kurie vienas kitą vis pakeisdavo.

1992 m. grupė THE YARDBIRDS buvo oficialiai priimta į „Rock and Roll“ šlovės alėją. Maždaug tuo metu J.McCarty ir Ch.Dreja atkūrė grupę, jos vokalistu ir bosistu tapo John Idan, o 2003 m. grupė išleido naują albumą, kuriame galima išgirsti Slash, Steve Vai, Joe Satriani, Brian May ir netgi J.Beck gitaros partijas.
Prireikė ne vienerių metų, kol roko muzikos bendruomenė suvokė THE YARDBIRDS svarbą. Jaunesni muzikos mėgėjai atrasdavo jų įrašus ieškodami E.Claptono, J.Becko ir J.Page’o, kurie visi tapo žvaigždėmis dar 60-ųjų pabaigoje, karjeros  šaknų.