Ir, žinoma, esminė dalis – muzika. Nors organizatoriai skatino likti openminded ir pasidairyti nuo didžiųjų scenų link mažesniųjų, mūsų dienotvarkės buvo daugmaž „užkištos“ didžiaisiais pasirodymais. Viena iš mano asmeninių meilių – ARCTIC MONKEYS su amžinai miegančiu Alex‘u priešaky –  buvo kiek nuskriausti techninių nesklandumų vidury koncerto, tačiau, nors ir šiek tiek susierzinę, grįžo vos viskas buvo sutvarkyta. Ir nors dėl laiko stygiaus buvom pora dainų apvogti, nusivylę toli gražu nesijautėm. Bent jau ne atlikėjais.

BASEMENT JAXX, kaip ir visada, stulbino neįtikėtinais energijos fontanais ir įspūdinga ne mažiau įspūdingų gabaritų vokalistės choreografija. Žodžiu, kaip ir visada geras „tūsas“. Dar vieną įspūdingų formų ir tokio paties vokalo šou gavom iš GOSSIP (pirmą kartą mačiau grupės sudėtį. O ji kuo puikiausiai pateisina pavadinimą!). THE KOOKS, kiek pavyko suprasti išskirtinai lenkakalbį vedėją scenoje, džiūgavo dėl neįtikėtinai pasisekusio koncerto, na, o mes dėkojam jiems. Už tą patį. Ir už tiesioginį kontaktą su publika.

Moby pasirodymas buvo vienas iš man įsimintiniausių. Jame organizatorių skaičiavimu buvo per 60 000 žmonių.  Jau neminint vieno po kito skambančių hitų, atlikėjas galiausiai visus pakvietė draugiškai sudalyvauti „in a 60 000-people sing-along“, dainuojant Johnny Cash‘o „Ringo of Fire“, o pabaigai dar ir kelias eilutes Sinatros sutraukė. Žinojo, kada sustoti. Galbūt daugeliui nepasakysiu nieko naujo, tačiau visiškai eilinė Mobio išvaizda maskuoja be galo charizmatišką asmenybę. Žodžiu, humoras, bendravimas, energija ir metų metus mėgta muzika – super pasirodymas.

Įkišom nosį ir į palapinę, kur koncertavo Duffy. Kaip visada žavi ir elegantiška, dar ir porą identiškai derančių back‘ų atsivežus buvo. Gražu ir kokybiška. Nuoširdumu ir įsijautimu sužavėjo Emiliana Torrini. Daug kas scenoje švaistosi frazėmis „kokie jūs nuostabūs“ ir pan., tačiau šios atlikėjos atveju „tuoj apsiverksiu“ tikrai tai ir reiškė. Ypač daug aplodismentų susilaukė jos būgnininkas – vyrukas gerokai metuose, bet žavingai subtiliai bliuziškai stilingas. Kažkuo jauki ir šilta kompanija.

FAITH NO MORE specialiai neklausėm, bet klajodami po gigantišką teritoriją susidarėm įspūdį, kad jie grojo visą amžinybę. Nesu tikra, kaip buvo iš tiesų. WHITE LIES kaip grupė teturi vos porą metų, ir tai matyti. Scenoje nesijautė labai tvirtai, dar netvirčiau bendravo su publika, o ir vokalą dar reikia lavinti. Tačiau laikom kumščius, nes kažkodėl kritiška jiems būti negaliu, tad gero vėjo WL, ir geros kloties. Su kruvinu darbu, žinoma. Bičiulis portugalas primygtinai siūlė nueiti pažiūrėti BURAKA SOM SISTEMA. Bet mes jų taip ir nepasiekėm. Gal kas įspūdžiais pasidalins?

Na, ir paskutinė diena – dėsningai užimčiausia. Šou maratoną laaabai nevykusiai pradėjom su Lily Allen. Jei dar kokios pagarbos ir lūkesčių turėjom, viskas išgaravo sulig pirmomis dainomis. Rožinis perukas, nuo kurio akivaizdžiai niežėjo galvą, užmaukšlintas paskubom ir apskritai nelabai aišku kam. Vokalas kartkartėm visai pranykdavo (neperdėsiu teigdama, kad įspūdis nepranoko gatvinio GELTONOS koncerto Palangoje) ir apskritai pati povyza rodė „aš tokia žvaigždė, o jūs to nesuprantat“. Desperatiški raginimai „tai gal paplokit“ ir „žinau, kad laukiat KINGS OF LEON, bet kol kas turit tik mane, sorry“ *he he he…* vaizdą darė tik dar liūdnesnį. Bet dėl KOL buvo teisi visu šimtu procentų. Vyrukai negailėjo savęs ir taip naiviai mielai vis kartojo nežinoję ko tikėtis iš pasirodymo, ir buvę priblokšti tokio šilto priėmimo. Kur jau kitko tikėtis galėjo... Net pavydu, kad lenkams pažadėjo grįžti, kai tik šie vėl norės jų pasiklausyti. Baltas melas, bet vis tiek malonu.

Toliau grojo PLACEBO. Žinot, nebėr kaip ir bekomentuoti. Visgi profesionalai profesionalais ir lieka. Aš tik vis stebėjau jųjų būgnininką, ir bandžiau įsivaizduoti, kiek ir kokios reabilitacijos jam po koncertų reikia. Maniau, kad scenoje ir galvą, ir rankas paliks. Šiurpuliukai ir dabar per kūną bėginėja – fantastika. O dabar gausiu bangą „booooo“, nes į PRODIGY taip ir nebenuėjau (na gerai, gal ir nusipelniau). Tačiau girdėjau, kad ypatingai gerai linksminosi pripučiama guminė moteris fanų zonoje... Na, PRODIGY visada bus PRODIGY.

Gal tik kiek gaila, kad tiek nepamirštamų pasirodymų į vos kelias dienas suspausta – renginių provincijos mastais veikiančios smegenys tinkamai nespėja apdirbti kiekvieno koncerto taip, kaip šis nusipelno. Bet spėjau apdirbti faktą, kad Openeris buvo fantastiškas. Nuoširdžiai ir vienareikšmiškai.