Openeris Openeris O-p-e-n-e-r-i-ssss. Šita mintis sukosi galvoje kelias savaites prieš ir tebesisuka jau po festivalio. Labai ilgai laukta ir planuota kelionė prasidėjo labai netikėtai ir gana chaotiškai (vietoj kelių valandėlių miego prieš važiuojant, šokom į mašiną jau vidurnaktį). Patarimas Nr.1: kai važiuojat į 10 valandų kelionę, pasirūpinkit mažiausiai dviem vairuojančiais asmenim. O jei dar ir humaniškumo lašelį pajusit – priimkit į kompaniją dar bent vieną vairuotoją.

Jei kada girdėjot legendų apie Lenkijos kelius, bet niekada jais nekeliavot – tikėkit kiekviena smulkmenėle. Na, gal ne kiekviena, bet A) keliai SIAURI, dažnai labai vingiuoti; B) vairuotojai LAKSTO; C) vairuotojai nevengia kur buvę-kur-nebuvę atsidurti vidury to siauro kelio (taigi ranka turi gerai pasiekti garso signalą kiekvieną akimirką); D) stirnos, lapės ir kita miškų-pievų fauna labai mėgsta pasižmonėti. Ypač naktimis. Tad kol visas kolektyvas parpia, vairuotojas turėtų išsireikalauti dar poros akių (supraskit – šturmano) ant gretimos sėdynės.

Na štai ir pasiekėm festivalio teritoriją (nors ir ne taip jau lengvai kaip skamba. Visgi 9 valandos kelio!). Prie vartų stovi smagūs vyrukai: „Aikštelė 10 zlotų arba alaus – mums.“ Na va, jau ir festivaline nuotaika apsirūpinom. Tada šiek tiek blaškymosi: automobiliui vieta – yra; bankomatas šen, registracija ir apyrankės – ten, vietinių pinigų keitykla – keli žingsniai atgal. Minutėlė apsidairyti. Ištisi laukai palapinių. Ne viena trispalvė. Jau gerai.

Šnektelėjau su drauge, pargrįžusia iš Roskildės festivalio. Porą nuotraukų akim permečiau. Brolyčiai – nėr nei ko lygint. Ten buvo vienas didelis kepinantis šiukšlynas su keletu ledinių (šalčio, toli gražu ne gerumo prasme) dušų, ir visur tvyrojo šlapimo kvapas. Net ir mažytėlyčiausias medelis „pašventintas“. Apie muziką taip ir nepavyko iškvosti... Kažkur spėjau išgirsti bumbsinčių nuomonių apie Gdynėje besivoliojusius ir nekeičiamus tualetus. Na ką gi, arba man laaaabai sekėsi, arba jiems laaabai nesisekė – higienos klausimu tikrai neturiu prie ko kibt. Tiesa, kiek supanikavom perskaitę, kad į „hot shower“ pateksi tik su kuponais, kurių, kaip netruko paaiškėti, taip lengvai negausi... O kada gausi – ech, jie nežino... Bet buvo nemokami šalti dušai, o ir tų kuponų vėliau atsirado. Bet juk ne turkštis tokį kelią sukorėm.

Dėl išreklamuotos įvairių įvairiausios virtuvės tikrai nebuvo meluota. Be to, maistas kokybiškas, palyginti nebrangus ir daugeliu atvejų skanus. Tiesą pasakius, likom sužavėti tokios apgalvotos organizacijos – menas suvaldyti šitokius srautus, ir tai buvo padaryta bene nepriekaištingai. Į koncertų teritoriją patekom IŠKRATYTI. Jei pirmą vakarą džiūgavom, kad panelėms kur kas lengviau gyventi – prasinešėm net du fotoaparatus, tai kitą dieną jau lygiateisiškai su vaikinais vertėm lauk kišenių turinį ir atidarinėjom cigarečių pakelius. „Airport security“, kitaip tariant.

Labiausiai stebino personalo nemokėjimas anei mažiausio anglų kalbos žodelio ištarti. O ir festivalio laikraščiai lenkiškai buvo rašomi. Turint galvoje, kad festivalis nėra šalies vidaus renginys, juokais svarstėm, ar nekvepia priverstine polonizacija. Mūsų ekipažui „nuskilo“ – turėjom lenkiškai šnekantį vaikiną. Patikėkit, darbo jis turėjo. O už festivalio ribų anglų kalbą išgirdusios pardavėjos net nuo prekystalio atšokdavo „no no no...“. Kažkoks komiškas vaizdelis...