GRIM CITY – psichodelinio roko grupė, susikūrusi praeitais metais, jau turinti keliasdešimt amžiną meilę prisiekusių gerbėjų ir užėmusi Frype surengtame konkurse antrą vietą.

Tačiau GRIM CITY siekia ne šlovės ir pinigų, o dvasinių aukštumų muzikoje – kai grupės nariai Markas, Gintarė, Janis ir Arnas pradeda pasirodymą, ne šio pasaulio vizijos aplanko publikos trečiąsias akis ir trečiąsias ausis. Kyla jausmas, lyg su jais grotų nematomas penktasis grupės narys – gal net pats Dievas. Ne veltui Frype konkurso komisija GRIM CITY pavadino „Roko muzikos pranašais“.

Kaip manote, kas GRIM CITY išskyrė iš kitų Frype konkurse dalyvavusių grupių, kad jums pavyko patekti į superfinalą?

M.: na, manau, kad galbūt labiausiai mus išskiria savitas skambesys ir tai, kad mes deklaravome, jog esame gimę bent keturiasdešimt metų per vėlai.

G.: o aš manau, kad kai GRIM CITY užlipa ant scenos, pirmasis dalykas, kuris prikausto visų dėmesį – tai mūsų vokalistas Markas, spinduliuojantis savo nežemiškąja beprotiškąja charizma. Antras dalykas galbūt tas, kad savo muzika mes siekiame žiūrovus apsvaiginti – nukelti į tamsiąją mėnulio pusę.

J.: mes specialiai nesistengiame kažkuo išsiskirti. Viskas išeina labai natūraliai. Ir galbūt tai, kas atsitinka natūraliai, ir priveda prie unikalumo.

Kaip susikūrė grupė GRIM CITY?

M.: iš pradžių mes grojome penkiese grupėje keistu nežemišku pavadinimu MARRY NEEDS MILK, tačiau, vienam mūsų nariui nusprendus siekti mokslo aukštumų svetur, likome keturiese.

Mūsų kvartetas pasivadino GRIM CITY, nes Janis sakė, kad jeigu nebūtų komiksų ir filmo „Sin city“, norėtų tokio grupės pavadinimo, o man labai patiko žodis „grim“, bet aš nežinojau, kad jis reiškia neigiamas emocijas.

J.: iš tikrųjų žodis „grim“ turi dvi reikšmes: tai yra pikta grimasa, kaukė, o antroji reikšmė – broliai Grimai.

M.: antroji reikšmė ir buvo prioritetas.

A.: dėl neigiamos reikšmės – visur yra tamsos.

M.: o galbūt viskas yra tamsa – kas ten žino.

Kokie žmonės yra jūsų klausytojai? Į kokią publiką orientuojatės?

G.: į penkiasdešimt metų vyresnius nei mes – į savo tėvus ir senelius.

J.: aš tai sakyčiau, kad mes nesiorientuojame.

A.: tai jie į mus orientuojasi.

M.: mus renkasi publika, o ne mes juos.

G.: o iš tikrųjų mūsų klausytojai yra labai gražūs ir mieli žmonės.

J.: mes džiaugiamės, kad atradome savo klausytojus, o klausytojai atrado mus, nes iš pradžių net negalvojome, kad mūsų muzikos gali kas nors klausytis.

GRIM CITY įkvėpimo šaltinis yra tokios grupės kaip THE DOORS ir PINK FLOYD. Ar stengsitės tapti panašūs į savo įkvėpėjus? Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte muzikos istorijoje atrasti ką nors naujo?

M.: mes nesistengiame būti jais – mes tiesiog pradėjome būti jais. Dabar kuo toliau, tuo labiau bandome atrasti kažką savito.

J.: bet mes per galvą nesiversime norėdami sukurti ką nors, ko dar žmonija negirdėjo, tačiau jei netyčia pavyks – būsime labai laimingi.

Ar jaučiatės gimę ne tuo laikotarpiu?

M.: pastaruoju metu – taip.

J.: aš nesutikčiau su tuo.

G.: aš irgi. Aš asmeniškai jaučiuosi gimusi pačiu geriausiu laiku.

M.: iš tiesų tai mes nežinome, kas buvo anais laikais. Mes tik matome paveikslėlius, kaip Vudstoke nuo narkotikų apsvaigę žmonės, nepanašūs į žmones, voliojasi purve.

J.: bet iš tikrųjų mes nesame tokie. Aš ne-manau, kad tai yra mūsų gyvenimas.

Daugumoje jūsų atliekamų kūrinių juntama filosofiška melancholija. Kokia gyvenimo patirtis paskatino kurti tokią muziką?

M.: tarkime, aš turiu kažkokią muzikinę idėją ar dainos tekstą. Tada kiekvienas grupės narys pasinaudodamas savo ins-trumentu bei intuicija tai interpretuoja ir išleidžia į orą savaip. Taigi galima sakyti, kad viskas prasideda nuo sniego gniūžtės, kuri ridenasi kūrybinio proceso metu.

G.: kol išeina senis besmegenis.

J.: tikrai nėra taip, kad karas ar badas privedė prie tokios muzikos. Viskas mūsų gyvenimuose yra gerai. Nors yra tokia nuomonė, kad geriausia kūryba gimsta iš skaudžios patirties.

M.: manau, kad filosofijoje yra daugiau blogų dalykų nei gerų. O muzika gimsta iš filosofijos.

Ar svajojate savo kūryba užvaldyti pasaulį? Kokio platumo jūsų užmojai?

J.: vėlgi – kaip bus, taip bus. Jei mano proanūkiai žiūrės „Grim City live at Pompeii“, bus labai malonu, bet jei taip nebus – per daug neliūdėsime.

M.: kol viduje yra smagu groti, tol nereikia šlovės ir pinigų.

Roko žvaigždės daro didžiulę įtaką visuomenei. Ar turėdami šią įtaką norėtumėte tuo naudotis ir būti politiškai aktyvūs bei kovoti su globalinėmis problemomis?

J.: viskas, ką mes kuriame, išeina natūraliai – be jokių intencijų kažką pasakyti ar kažkaip nuskambėti. Jeigu mūsų kūryboje kada nors atsiras politinė potekstė, tai nebus sąmoningai sumąstyta, nes mes tiesiog grosime tai, kas tuo metu mums svarbu ir ką jaučiame, tad net negalima sakyti, kad tai bus politiškai aktyvi veikla. Pats grojimas yra visuomeniškai aktyvi veikla.

Muzikantai su publika pasidalija savo dvasiniu pasauliu, kuris formuoja ir keičia klausytojų asmenybes. Ar jus trikdo, ar jaudina ši mintis?

A.: mes negrotume, jei nenorėtume su publika dalintis savo dvasiniu pasauliu.

J.: turbūt šis klausimas labiausiai liečia Marką, nes jisai yra vokalistas ir turi daugiausia galimybių pasireikšti scenoje.

M.: aš manau, kad sielos nuoginimas nėra vien tekstai, muzika, tai ir judesys, ir mimika, ir kiti dalykai, vykstantys gyvo pasirodymo metu. Aš noriu atsiverti. Tačiau jei Janis man pasakytų: „Markai, tu pernelyg nuogini savo sielą, apsiramink“, – tada aš susimąstyčiau apie tai.

Kas, jūsų nuomone, yra tas paslaptingas dalykas muzika? Kokią vietą ji užima jūsų gyvenimuose?

J.: yra toks jausmas meilė, yra toks jausmas neapykanta ir yra toks jausmas muzika, o iš to jausmo išplaukia viskas. Tačiau negalėčiau teigti, kad man muzika apskritai yra pirmoje vietoje gyvenime, nes daug kas man svarbu. Pavyzdžiui, žmonių santykiai yra svarbiau nei muzika.

G.: aš asmeniškai muziką skirstau į dvi rūšis: foninę muziką, kurios klausymasis nesukelia jausmų, ir tą kitą muziką, kuri gali groti tą kitą pasaulį nematytomis spalvomis bei sukelti dvasinį orgazmą ar perkelt į kitą dimensiją... Man tokia muzika yra tikrai svarbiausias dalykas gyvenime, be kurio aš nebūčiau Gintarė. Man tas jausmas yra tarsi širšalas kraujyje – tau labai skauda, bet tai yra tavo neatsiejama metafizinio kūno dalis – negali gyventi be to.

M.: kalbant apie tą muziką, kuria domiuosi, tai ji man visų pirma yra susikaupimas ir analizė. Jei klausausi kūrinio pirmą kartą gyvenime, stengiuosi atkreipti dėmesį į viską, ką girdžiu tuo metu: į kiekvieną instrumentą, natą. Palinkėčiau visiems žmonėms, kad jie, besiklausydami muzikos, ją analizuotų ir susitelkę į save pajustų, ar tai nirvana, ar transas, ar neigiamos emocijos. Nes tai yra bent jau mūsų grupės vienas pagrindinių tikslų – būti analizuojamiems.

A.: aš irgi gal skirstyčiau muziką: viena, kurios reikia klausytis rimtai ir ją analizuoti, ir kita, kurią aš pavadinčiau „groovinimu“. Abidvi šias rūšis mėgstu lygiai taip pat, nes abidvi jos gali sukelti ano pasaulio vizijas. Man muzika yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, tad grosiu tol, kol nukris pirštai arba mirsiu.

Ko norėtumėte palinkėti LIVERPOOL laikraščio skaitytojams?

Palinkėtume, kad kiekvienas žmogus atrastų savo gyvenimo muziką.