Čia jau gali virsti blogu, tačiau neimkim į galvą ir parašykim tiesiog tai, kas joje dedasi. Kadangi skiltyje „Parašyk straipsnį“ nėra jokių nurodymų, koks ir apie ką turėtų būti tas straipsnis, tai nelaužydama jokių taisyklių imu ir pradedu. Ir galų gale juk viskas apie vieną ir tą patį – LIVERPOOL‘į. Arba apie jo žmones. Nors iš esmės tai vienas ir tas pats, juk LIVERPOOL‘is - muzika, o muzika – tai žmonės.

Praėjo LIVERPOOL‘io gimtadienis ir tiesiog užplūdo daug visokiausių minčių. Nors natūralu turbūt, kai baigi šėlti septintą ryte po pasivaikščiojimo pirmyn atgal Gedimino prospektu, nes kažkas užsimano fast food‘o, o oras primena gūdų spalį, o ne įpusėjusį pavasarį, miegi keletą valandų, po kurių tavo visą saldų miegą nutraukia cypiančios F1 bolidų padangos, bet pradžiugina į lovą atnešta arbata su daug cukraus, nes kavą po šventimo gerti negera, minčių samplaika neišvengiama, o dar neleidus toms mintims susidėlioti ir nusistovėti, jas norisi įamžinti taip, kad gautųsi natūrali refleksija tam, ką patyrei. O ir tokie ilgi sakiniai rašomi tik tada, kai būna sunki diena „iš po vakar“.

Taigi gimtadienis. Smagi šventė, daug muzikos, žmonių ir alaus. Ir dar konfeti, kuriuos ilgai keiks „Havanos“ valytojai. Nepavyko man aprėpti visko: nemačiau nei vieno live‘o, net atsiliepimų jokių negirdėjau. Tebūnie, paliekam kitų teismui, kaip ten viskas buvo iš tiesų. Užklydau į salę, kur tik prasidėjo LIVERPOOL Labs, ir nežinia kodėl, bet ten išgąsdino daug mėlynos spalvos. Ir dar tie veidrodžiai. Juokingai nesmagus jausmas. Kažkaip net pagalvojau, kad taip turbūt turėtų veikti haliucinogeniniai narkotikai. Tai išbuvau viso labo ilgiausiai minutę. Praleidau ir stalo futbolo apmokymus –  įdomu, kiek naujų super šaunuolių išugdė. Man susidarė įspūdis, kad jei esi blogas šokėjas, tai net stalo futbolo federacija nepagelbės. Po sausai gauto žaidimo (kokie 117:0) kažkurį savaitgalį išgaravo visa meilė ir greičiausiai nemaža laiko dar praeis, kol vėl stosiu valdyt Lampard‘ą. Nebent vėl bus naktinis seansas po daug Varniukų alaus, kai vartai išplatėja per visą stalą arba kai žaidi prieš tą, kuriam turbūt tie varniukai ne tik skrandyje, bet ir akyse skraido.

Grįžkim prie gimtadienio. Raudonoji salė. Visiškai sausakimša iki maždaug trečios valandos nakties. Nori šokti – tai žiūrėk, kad pečiai per daug neišsiskleistų ir nekelk rankų į viršų, nes vargu ar rytą nubudus neteks skaičiuoti mėlynių. Nors gal buvo pasirinkta strategiškai bloga vieta, kur ne tik gaudavai alkūne per galvą ar šoną, bet dar ir alus dingdavo nepastebėtai. Kažkas pasakė – krizė, tai reikia mokėt suktis. Tada supratingai atleidau, bet piktdžiugiškai pagalvojau, kad ne savo alų geriantysis galėtų kokiu asilėliu pavirsti, kaip toj pasakoj, kur Jonelis (lyg toks vardas buvo) iš pėdos vandenėlį gėrė...

Kalbant apie muziką, sužinojau, kad THE GOSSIP yra elektronika. Nors aš vis tiek taip nemanau –  čia tikriausias indie. Dar negalėjau atleisti arba tiesiog logiškai paaiškinti, kodėl neradau FRANZ FERDINAND „Outsiders“, o užėmus vietą list‘e QUEENS OF THE STONE AGE „No One Knows“ taip ir neišgirdau. Lai čia būna ant šlipsuotųjų sąžinės, aišku, kiek jiems ji graužia. Nusiskundimų daugiau kaip ir nėra, tik gaila, kad nesušokau tradiciniu tapusio emocingojo „Don‘t Look Back in Anger“ ir neparagavau gimtadieninio torto.

Reziumė būtų – vakarėlis/gimtadienis vykęs. Laukiam kito.