Sveiki, mielieji ir mielosios. Ką tik parėjau iš kino teatro, kur žiūrėjau U2 3D. Gal pradėsiu viską nuo pradžių.

Tai vat, vėlyvą šeštadienio rytą (nors tai buvo gal 4 val. dienos) užėjo pas mane į svečius kaimynas Jonas ir pasiūlė „nuvaryti“ pasižiūrėti taip išreklamuoto U2 3D. Po trumpų svarstymų su plačia šypsena veide nustraksėjau iki „Forum cinemas Vingis“ pirkti bilietų. Nekantriai laukdama U2 koncerto, pasileidau per vinampą jų „dainuškų“.

Pagaliau sėdim kino salėje su labai smagiais „čiripachiniais“ akiniais. Pasirodžius pirmiesiems koncerto vaizdams, taip ir atrodė, kad esu kartu toje tūkstantinėje minioje... Koncertas prasidejo garsiąja jų daina „Vertigo“. Apsidairiau aplinkui, visi žmonės sėdi tokie apatiški, taip lyg televizorių žiūrėdami. Iškilo klausimas: ar jie atėjo tik dėl to, kad rodo 3D, ar todėl, kad U2 koncertą? Bet aš, kaip tikra liverpulietė, išgirdusi gerą muziką negaliu nustygti vietoje. Na, šokti, gaila, neišėjo, nors šokinėjančios minios vaizdai taip ir traukė prisijungti kartu pašokinėti, bet dainuoti su Bono ir ploti rankomis pagal ritmą niekas nedraudė. Šitaip įsismaginę, aš ir Jonas pradėjom net ir skanduoti Bono vardą (džiaugiuos, kad niekas iš salės neišvarė mudviejų), o dainą „One“ traukėm iš visos širdies, lyg užstalės dainą.

Koncertu nenusivyliau, nors trūko truputį garso, bet 3D vaizdas tikrai sužavėjo. Kai koncerto metu iš ekrano išlindo Bono ir tiesė ranką tiesiai man, taip ir siekiau paimti jį už tos rankos, bet, deja... „svajuko dramblionėms“ neverta išsipildyti. Pasibaigus koncertui, nustebau, kad tiems apatiškiems žmonėms vis dėlto patiko, nes pradėjo ploti. O aš grįždama namo į brangųjį ir numylėtąjį baraką vis dar traukiau visa gerkle: „...I can't liveeeee with or without youuuu...“