Kiekvienam turistui, besilankančiam Danijos sostinėje Kopenhagoje ir bent šį tą girdėjusiam apie Kristianiją, turbūt kyla siaubingas noras pamatyti savo akimis tą vadinamąjį laisvąjį miestą. Prieš dvejus metus nusigavome su draugais į Kopenhagą ir, aišku, vienas didžiausių įspūdžių, likusių iki šiol, tai Kristianijos vaizdas. Ją įkūrė grupelė žmonių 1971m., troškusių kitokio gyvenimo laisvame mieste. Jie sukūrė savo įstatymus ir jais vadovaudamiesi išaugino šiuo metu jau didele bendruomene tapusią komuną. Kristianija kaip reiškinys, mano nuomone, buvo tarsi eksperimentas sukurti savitą gyvenimą – be mašinų, be komercijos: tiesiog atsiriboti nuo įprasto didelio miesto sindromo, nuo vartotojiškos visuomenės. Aišku, kad šią komuną, užimančią 34 hektarus ir esančią netoli nuo Danijos karalienės rezidencijos, nori pamatyti kiekvienas, tačiau bent jau aš susidūriau su keistu dalyku. Išties buvo šiek tiek nejauku ir netgi baisu žengiant pirmuosius žingsnius pagrindine Kristianijos gatve. Žmonės, kurie ten įsikūrę, tai menininkai, hipiai, pankai, muzikantai – visi laisvai mąstantys, bet, matyt, nuo to laiko, kai policija pradėjo reidus, politikai grasino uždrausti ir sunaikinti Kristianiją, į kiekvieną naują žmogų imta žiūrėti kaip į galintį pakenkti. Nugalėjus tą pirminį baugumą, galima pajusti iš tikrųjų keistą, įdomią atmosferą. Vaikštinėjome tada mes gan ilgai, pamačiau tokį gyvenimo būdą, kokį turbūt kažkada seniai buvau nusipiešus. Ten gali susikurti savitą būstą, išpiešti visą namo sieną, gyventi nuolat atvertais langais net pirmame aukšte, nueiti pasėdėti į už kelių žingsnių esančią vėlgi fantastiškai originaliai įrengtą kavinukę, nusipirkti šviežių, darže išaugintų daržovių ar ką tik iškeptų bandelių... Be to, ten daug žalumos ir mažai asfalto bei plytelių!

Kad ir kaip tobulai skambėtų mano kaip turistės įspūdžiai, deja, ir ten ne viskas taip jau gražu. Šiuo metu Kristianija turi problemų su Kopenhagos valdžia, vyksta nuolatiniai policijos reidai, aišku, viskas dėl narkotikų, nors šios komunos savuose įstatymuose yra draudžiami sunkieji narkotikai. Kristianijoje yra ta juodoji pusė, kuri ir gąsdina Kopenhagos piliečius bei, aišku, politikus, tačiau bandymas sunaikinti šią komuną, mano nuomone, yra absurdiškas, nes juk kiekviename mieste, kuriame net nėra tokio reiškinio kaip Kristianija, yra ta juodoji pusė, kurioje pilna ne tik hašišo ar marihuanos, bet ir visų sunkiųjų cheminių narkotikų.

Apsidairius Kopenhagos centre, pamačius visus didingus pastatus ir užklydus į Kristianiją, pajunti kažką išties neapsakomai keisto, sunku suvokti, kaip viskas skiriasi, o susidūrus su tokia Kristianijos atmosfera, darosi sunku vėl sugrįžti į reklamomis ir visokiausiais blizgučiais žibančias gatves.