Praėjusį LIVERPOOL vakarėlį aš praleidau. Gaila buvo, bet nesugebėjau atkeliauti po rugpjūčio 22 d. Tiems, kurie smagiai tuo metu linksminosi LIVERPOOL, norėčiau papasakot, kaip linksminomės mes Rygoje.

Sigur Rós džiaugsmą apturėjau dar 2006 m. Roskildės festivalyje, kai jie grojo apsirengę džinsais, marškinėliais ir basi. Dabar jie išsipuošę plunksnomis, frakais, karūnomis ir blizgučiais. Kai kuriems tai kvepia popsu, man tai tiesiog gražu.

Taigi apie jų koncertą Rygoje. Dvi valandos tobuliausios Gėrio apraiškos tiesiai man prieš akis. Šie islandai negroja nei indie roko, nei britpop, bet pripažinkim, beveik visi juos klausom, mėgstam ir gerbiam.

Be jokios apšildančios grupės 21 val. jie pradėjo savo Gėrio invaziją į mūsų širdis. Per pirmąjį kūrinį – „Svefn-G-Englar“ – net fotografams nebuvo leista pradėti savo darbo. Tarsi ir jiems būtų liepta tyliai pastovėti ir pajusti Sigur Rós. Atrodė, kad visi sustingę ir įstrigę laike. Aš tiesiog šypsojausi. Negalėjau kitaip. Akys spinduliavo visą koncertą.

Toliau „Glósóli“. Mes, prisispaudę prie per žemos tvoros, pradedam siautėti. Juokavom, kad bus death doom trash hardcore heavy metal vakarėlis. O kartais atrodė, kad taip ir yra. Fotografai kaip išprotėję spragsi savo mygtukais. Per kažkurią dainą pajuntu, kaip per kokius 30 cm į mano veidą nutaikytas neapskaičiuojamo pločio objektyvas. O aš tik šypsausi, nenuleisdama akių nuo Jónsi.

„Ný Batterí“ būgnų partija išveda iš proto. Atrodo, kad jie čia atvažiavo mūsų susprogdinti. Arba priversti sustoti širdis. „Fljótavík“ šiek tiek nuramina. Be galo gražu, kai visa arena nuščiūva, atrodo, net kvėpuoti per garsu. Tuo metu mano bendrakeleivis parodo į jo skruostu riedančią ašarą. Lyg riedėtų „sudegusios sielos likučiai“, bet ne, greičiau tai iš džiaugsmo.

Plojam ir šokam per „Við Spilum Endalaust“. Išvis nauju albumu Sigurai parodė, kad su jais galima ir linksmintis. Galima šėlti, šokinėti, net dainuoti! Ir dar plačiau šypsotis.

Tada šiek tiek ramesnis, bet ypač daug džiugesio išspinduliavęs „Hoppípolla“. Ir štai pasigirsta vienos tobuliausių dainų žemėje pradžia. Tai daugumai žinoma „Sorglega“, nors grojaraštyje parašyta „Svo Hljótt“. Noriu verkt, bet negaliu paslėpt šypsenos. Atminty atgyja viskas, ką nugyvenau su šita daina, visos žiema dvelkiančios stotelės, kuriose laukdavau troleibusų, visi tamsūs vakarai ir minčių raizgalynės, visi šiurpuliai, einantys jos beklausant. Po šito tobulumo net neploju. Per daug tylu ir ramu sieloj. O širdis vos nesustoja.

„Heysátan“ truputį grąžina mane į realybę. Matosi, kad vyrukai labai susigroję ir susibendravę, jaučia vienas kitą. Ir tai jau kone pusė koncerto. „Inní Mér Syngur Vitleysingur“ vėl priverčia šėlti. Matau, kad muzikantams šis pasirodymas taip pat patinka. Jie džiaugiasi čia būdami, džiaugiasi nenuilstančia ploti publika. Ačiū Latvijos žmonėms, jūs nuostabūs.

„Olsen Olsen“, „Sæglópur“, „Hafsól“ ir jaučiu, kad darosi vis karščiau ir beprotiškiau ten, mažytėje Rygos arenoje, ten, pirmoje eilėje, šalia gerųjų bendrakeleivių. Jei neapgauna atmintis, „Hafsól“ pabaigoje Jónsi smičiui ateina galas, jis sudryksta į plaušelius ir yra numetamas mums. L. jį pagauna pusiau nulaužtą ir parsiveža kaip naują geriausią draugą namo.

„Gobbledigook“ yra ta daina, per kurią visi visą laiką intensyviai plojam. Visą laiką. Delnai po to tirpsta ir kaista, jaučiu, kad artinasi galas. Bet nespėju atsigauti, o jau girdžiu košmaro pradžią. Košmaro gerąja prasme, aišku. „Popplagið“, arba „()“ albumo „Untitled #8“. Puikiai suprantat, ką turiu minty. Daugiau nei dešimt minučių kylančios įtampos, chaoso, pasaulio pabaigos, ausis draskančio garso, beprotybės, išprotėjimo. Tai baisiau nei baisiausia death metal kompozicija. Ją išgyvenu vos gaudydama orą, pašėlusiai pulsuojant kraujui. Jaučiu, kad tai galas. Po šito košmaro nieko nebelieka. Nei vieno gyvo. Jei G. manęs nebūtų visą dainą laikęs už rankos, būčiau išskridusi kažkur ir nebegrįžusi...

Viskas. Plojam iki apkurtimo ir šaukiam iki nebylumo. Dar ne viskas. Dar ne.

Jie ateina mūsų nuraminti su „All Alright“. Taip tarsi sakydami, it’s alright, calm down, we love you. Ši daina ypatinga. Jónsi, atsikratęs savo gitarų ir kitų instrumentų, stovi prieš vienišą mikrofoną ir dainuoja. Jo rankos... Jos nerimsta lyg pirmoko, nejaukiai stypsančio prieš klasę ir deklamuojančio eilėraštį: pirštai virpa, tai susipina, tai atsineria. Veidas. Atrodė, kad jis perkreiptas skausmo. Negi jam taip skauda dainuoti? O gal jis bijo? Juk prieš jį – minia. Bet ta minia nuščiuvusi, išleidusi paskutinį kvapą po visų košmarų, o kiekvieno akyse – mesijo vaizdas. Tarsi apreiškimas, šviesa. Tik visai kitokia: nuoširdi, spinduliuojanti ir besišypsanti.

Ačiū. Takk fyrir.

P. S. Jei norit per koncertus patekti į fotografų akiratį – šypsokitės kaip nesveiki, ypač kai kiti nesišypso (mano pavyzdys nuotraukoj).

Sima