Sugar Power - offline

THE VELVET UNDERGROUND

<!--[if !mso]> <![endif]--><!--[if gte mso 9]> <![endif]--><!--[if gte mso 9]> Normal 0 false 19 false false false LT X-NONE X-NONE <![endif]--><!--[if gte mso 9]> <![endif]--> <!-- /* Font Definitions */ @font-face {font-family:"Cambria Math"; panose-1:2 4 5 3 5 4 6 3 2 4; mso-font-charset:1; mso-generic-font-family:roman; mso-font-format:other; mso-font-pitch:variable; mso-font-signature:0 0 0 0 0 0;} @font-face {font-family:Calibri; panose-1:2 15 5 2 2 2 4 3 2 4; mso-font-charset:186; mso-generic-font-family:swiss; mso-font-pitch:variable; mso-font-signature:-1610611985 1073750139 0 0 159 0;} /* Style Definitions */ p.MsoNormal, li.MsoNormal, div.MsoNormal {mso-style-unhide:no; mso-style-qformat:yes; mso-style-parent:""; margin-top:0cm; margin-right:0cm; margin-bottom:10.0pt; margin-left:0cm; line-height:115%; mso-pagination:widow-orphan; font-size:11.0pt; font-family:"Calibri","sans-serif"; mso-ascii-font-family:Calibri; mso-ascii-theme-font:minor-latin; mso-fareast-font-family:Calibri; mso-fareast-theme-font:minor-latin; mso-hansi-font-family:Calibri; mso-hansi-theme-font:minor-latin; mso-bidi-font-family:"Times New Roman"; mso-bidi-theme-font:minor-bidi; mso-fareast-language:EN-US;} .MsoChpDefault {mso-style-type:export-only; mso-default-props:yes; mso-ascii-font-family:Calibri; mso-ascii-theme-font:minor-latin; mso-fareast-font-family:Calibri; mso-fareast-theme-font:minor-latin; mso-hansi-font-family:Calibri; mso-hansi-theme-font:minor-latin; mso-bidi-font-family:"Times New Roman"; mso-bidi-theme-font:minor-bidi; mso-fareast-language:EN-US;} .MsoPapDefault {mso-style-type:export-only; margin-bottom:10.0pt; line-height:115%;} @page Section1 {size:595.3pt 841.9pt; margin:3.0cm 1.0cm 2.0cm 3.0cm; mso-header-margin:1.0cm; mso-footer-margin:1.0cm; mso-paper-source:0;} div.Section1 {page:Section1;} --> <!--[if gte mso 10]> <![endif]-->

Iš kairės „ Nico, Andy Warhol, Maureen Tucker, Lou Reed, Sterling Morrison John Cale“ (Holivudas, 1966)

Užsidega blausi šviesa, scenoje išnyra siluetai sėdintys nugara, pasigirsta pirmieji akustinės gitaros akordai, kamera pradeda iš lėto artėti grojančiųjų link, publika sėdi užgniaužusi kvapą, kol išvystame Lou Reed, išgirstame jo melodingą balsą atliekant “Heroin”, kuris meditatyviai užburia ir perkelia į stebuklingą muzikinę visatą, jautiesi tarsi balansuotum tarp realybės ir sapno. Garsų jūra leidžia paragauti gabalėlį muzikinio dangaus. Suvokiam sėdintys 1966m. apmirusioje salėje, kažkur New York‘e ir stebintys gimstant dar vieną, unikalų muzikinį reiškinį, kuris vadinasi The Velvet Underground. Ar dar įmanona, sukurti muzikoje ką nors užburiančio, originalaus, praūžus „Britų invazijai“ ( „British inavsion“), atnešusiai į Ameriką, The Beatles, The Rolling Stones, The Kinks, The Animals, The Yardbirds ir kt., didžiąjam bardui Bob Dylan sveikstant po siaubingos motociklo avarijos. Atsakymas yra tik vienas- TAIP! Turbūt daugeliui, bent šiek tiek susipažinusių su praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio avangardine meno scena, ištarus The Velvet Underground, prieš akis iškyla geltonas bananas, pop art stiliumi nupieštas Andy Warhol, besipuikuojantis grupės albumo viršelyje, „The Factory“ blyksinčios šviesos ir Edie Sedgwick šokanti skambant „Venus in furs“.

The Velvet Underground - underground’inė amerikiečių roko grupė grojusi nuo 1965-1973m. Jos žanrą nelengva apibrėžti -tai ekspermentinis rokas , protopunkas, art rokas. Aštrus, triukšmingas grupės skambesys turėjo įtakos punk, noise rock, bei alternatyvios muzikos atsiradimui. The Velvet Undergound susikūrė 1964m. pabaigoje. Jos pavadinimas kilo iš knygos apie sadamzochizmą tuo pačiu pavadinimu, kurią grupės nariai rado numestą gatvėje. 1965m. šios grupės vadybininku tapo pop art‘o tėvu tituluojamas Andy Warhol, kuris priglaudė šviežiai susikūrusią grupę po savo sparneliu, bei įsileido į savo sukurtą žymiąją „The Factory“, kuri buvo ne tik muzikantų, menininkų, bei besitikinčių išvysti šviesiąją gyvenimo pusę nelaimelių užuovėja, bet ir Andy Warhol kūrybinės dirbtuvės. Joje iškilo ir „sudegė“ viena ryškiausių avangardinio kino žvaigždžių Edie Sedgwick, joje lankėsi Bob Dylan, vėliau Jim Morrison, Tim Buckley ir kt. The Velvet Underground patekus Andy Warhol globon jam primygtinai reikalaujant prie grupės John Cale, Lou Reed, Sterling Morrison, Maureen Tucker, prisijungė vokiečių modelis ir dainininkė Nico. Šiuo metu The Velvet Underground (VU) koncertus lydėdavo A.Warhol video instaliacijos, bei spalvų žaismas. Šis projektas vadinosi Exploding Plastic Inevitable“ ( “Sprogdinant plastikinę neišvengiamybę”). Pirmasis grupės albumas “ The Velvet Underground and Nico” ( “The Velvet Underground ir Niko”), įrašytas 1966m. New York’e , išleistas 1967m. jo viršeliu tapo žymusis A.Warhol nupieštas geltonas bananas su užrašu “Peel slowly and see” ( “Lupk lėtai ir pamatysi”). Tie, kurie nulupdavo bananą rasdavo tokį pat- tik rožinės spalvos. Albumą sudarė 11 dainų, kurios ir siejasi su The Velvet Underground aštriu, kartais lyrišku skambesiu. Tai „Heroin“ , „Venus in furs“, „Femme fatale“, „Sunday morning“ ir kt. Grupė yra išleidusi 9 albumus, kurie iki šiol inspiruoja ne vieną muzikantą, ieškantį lyrinio, garsų jūrą primenančio, meditatyvaus skambesio. Iširus grupei Lou Reed pradėjo savo solinę karjerą, jo daina „ The Perfect day“, ( „Puiki diena“) , atmintyje išlieka, kaip sodraus vokalo kupina daina leidžianti pasinerti į akimirkos džiaugsmą ir pajusti gyvenimo skonį. Grupė nuo 1972 iki 1996 buvo kelis kartus susibėgusi naujiems projektams. 2004 m. VU „The Rolling stones „ žurnale 100 geriausių visų laikų menininkų“ užėmė 19 vietą, 1996m. grupė pristatyta „ Rock n‘roll hall of fame“.

1967m. Albumo virešelis.

Komentarai
(New)

Skelbti naują komentarą