Jis – Lorenzo Sillitto.
Groja gitara ir klavišiniais.
Jo pirmieji muzikiniai herojai: Michael Jackson ir Jimi Hendrix.
Pernai su THE TEMPER TRAP aplankė beveik 30 pasaulio šalių ir šėlo ant „Glastonbury“, „Reading“ ir kitų didžiųjų festivalių scenų.
Jo grojaraštyje groja: THE XX, BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB albumas „Howl“ ir tokia klasika kaip Bruce Springsteen.

Lažinamės, kad dauguma mačiusiųjų filmą „500 days of Summer“ nesusilaikė ir pagūglino, kas atlieka garso takelyje skambančią ir iš pirmų akordų užkabinančią „Sweet Disposition“. Tai – THE TEMPER TRAP – keturi vaikinai iš Australijos, ketverius metus kantriai laukę savo valandos, o tuomet staigiai sugebėję rasti kelią klaidžiose UK muzikos džiunglėse. O jau iš ten, atrodo, pripažinimas visame pasaulyje ranka pasiekiamas. Pavasario pradžioje australai pradėjo savo pirmąjį turą po Ameriką, o vasarą jau suplanavo praleisti didžiųjų Europos festivalių scenose. Tuo tarpu grupės gitaristas Lorenzo Sillitto mus trumpam įsileidžia į THE TEMPER TRAP užkulisius, dalijasi įspūdžiais iš praėjusių metų ir galimybe koncertuoti Lietuvoje.

Kurį momentą THE TEMPER TRAP karjeroje laikai TUOJU, kai iš nelabai žinomų muzikantų tapote populiaria grupe?

Spėju, kad momentų, kai tai įvyko, buvo keli. Kaip tik neseniai grįžome į Australiją ir jau manėme, kad jie bus pamiršę mus, bet grojome priešais didžiausią minią – tikriausiai kokių penkiolikos tūkstančių žmonių.

Didžioji Britanija negali skųstis nei populiarių, nei naujų grupių trūkumu. Kas, tavo manymu, jums padėjo ten prasimušti?

Manau, kad tiesiog laiko leidimas šalyje, bendravimas su spauda. Be to, turėjome kelias geras TV reklamas, per kurias buvome pastebėti. Taip pat daug koncertavome, tai, manau, ir yra svarbiausia.

Ar garso takeliai yra efektyvi priemonė skleisti savo muziką? Ar pastebite didesnį dėmesį po to, kai jūsų daina būna panaudota filme, seriale ar reklamoje? Ar jums įdomu, kur jūsų muzika yra naudojama, ar tai visgi yra vadybininkų reikalas?

Muzikos panaudojimas visiškai priklauso nuo mūsų ir jei nėra visiško pritarimo, tuomet mes tą pasiūlymą praleidžiame. Šiais laikais sutarimas tampa vis svarbesnis, kai kalbama apie tavo muzikos pateikimą platesnei auditorijai. Top 40-tukai yra užgriozdinami vienoda muzika, todėl reklamos, filmai ir pan. yra alternatyvus būdas žmonėms sužinoti apie grupę.

Kartu grojate nuo 2005-ųjų, tačiau iki pernai metų Australijoje sunkiai būtumėte surengę sold out koncertą. Kaip manai, kodėl taip dažnai grupės tampa pripažintos tėvynėje tik tada, kai išpopuliarėja užsienyje?

Nežinau, kodėl taip atsitinka, bet pasakyčiau, kad iš visų šalių Anglija yra viena tokių vietų, kurioje tikrai skatinami vietiniai talentai. Radijas bei žmonės labai palaiko ir savus kūrėjus, ir atvykėlius iš kitų šalių.

Jau beveik metai, kai su grupe persikėlėte į Didžiąją Britaniją. Ar jau adaptavaisi naujoje šalyje? Ar ji labai skiriasi nuo Australijos?

Londonas yra kaip steroidų pripumpuotas Melburnas – čia visą laiką kas nors vyksta, tai labai gyvas miestas, ypač vasarą. Asmeniškai man tai buvo ganėtinai lengvas perėjimas, buvau pasiruošęs aplinkos pasikeitimui, o Londonas yra puiki vieta naujai pradžiai. Man pasisekė, kad dėl keliavimo su grupe pavyko pamatyti nemažą dalį Europos.

Visi žino apie muzikos tendencijas Didžiojoje Britanijoje ir JAV. O kaip su Australija? Tai tarytum truputį atskirta nuo viso pasaulio šalis. Kokia muzika populiari ten?

Iš esmės topai ten tokie patys kaip ir visame pasaulye – su Jay Z ir Beyonce, bet yra ir daug kitokių muzikos srovių. Roots muzika čia labai populiari. Be to, čia visada klestėjo elektroninė muzika ir indie rokas. Taigi, nepaisant to, kad esame ganėtinai izoliuoti, tai mums netrukdo būti šiuolaikiškiems.

Suformuoti grupę iš panašiai mąstančių žmonių gali būti labai sunku. Visi žinome milijoną pavyzdžių, kai grupės turėjo pakeisti daugybę narių, kol pasiekė tobulą sąstatą. Kaip jūs radote vienas kitą? Likimo pirštas?

Na, dauguma mūsų susitiko darbe. Kai Dougy sugalvojo suburti grupę, jis kartu su Toby ir Johnny dirbo toje pačioje džinsų parduotuvėje. Toby grojo būgnais, o Dougy dainavo ir grojo gitara, todėl jie ir susimetė. Mes su Toby buvome draugais nuo 13 metų, o Dougy su Johnny taip pat buvo seni pažįstami, todėl mes visi tarytum sulipome kartu. Man atrodo, mus suvienijo tai, kad visi troškome žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Mūsų visų muzikiniai skoniai skirtingi, bet kažkokiu būdu tai padeda dirbant studijoje.

Kaip kuriate dainas: kažkuris yra kūrybinis lyderis ar labiau linkstate prie komandinio darbo? Ar sukuriate dainas lengvai ar vis dėlto tai gana ilgas procesas?

Kurdami dainas išbandome viską, nėra vieno būdo. Dažniausiai pirma atsiranda muzika, tuomet Dougy parašo jai tinkantį tekstą. Bet kartais kuris nors ateina su pakankamai konkrečia mintimi, o kartais suklijuojame viską iš mažų idėjų. Iš tiesų nesame jaminė grupė, tačiau bandome kurti ir tokiu būdu.

Sako, indie roko aukso amžius baigėsi maždaug 2006-aisiais, gitarinės grupės nebėra ant bangos, ateina elektrorokeriai. Jūs vis dar laikotės tradicinės sudėties (na gerai, be gitaros tu taip pat groji klavišiniais) ir sėkmingai judate į priekį. Ar kritikai per anksti nurašė roką, ar jūs nelaikote savęs tradicine roko grupe?

Ah, nemanau, kad esame tradicinė grupė, nes mėgstame naudoti būgnų programavimą ir sintetinius efektus, tačiau grupės tą daro jau nuo 60-tųjų. Man atrodo, mes skiriamės nuo kitų tuo, kad buvome labai izoliuoti ir tai mums padėjo, nekreipėme dėmesio į tai, kas vyko aplink mus Melburno muzikinėje scenoje ir tiesiog koncentravomės į tai, ką darėme. Kažkaip žmonėms atrodė, kad tai šviežia.

Dažniausiai kiekvieną grupę yra bandoma padėti į tam tikrą lentynėlę: atsiliepimų autoriai bando jus apibūdinti kaip kažką panašaus į U2, COLDPLAY ar RADIOHEAD. Ką patys manote apie tokius palyginimus?

Jie labai pamalonina, bet mūsų dar laukia ilgas kelias, kol galėsime būti lyginami su tomis grupėmis. Tačiau RADIOHEAD mums yra vieni iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių, savo ilgoje karjeroje jiems pavyko išlaikyti tą meninį vientisumą ir tai tikrai įkvepia.

Tačiau žiniasklaidoje sulaukiate ir kritikos, pvz. Pitchfork, vieni įtakingiausių muzikos kritikų pasaulyje, davė „Conditions“ (debiutinis grupės albumas - aut. past.) tik 4,6 balo iš 10. Vertinate visas tas „žvaigždutes“ ar manote, kad kartais apžvalgos yra rašomos net antrą kartą neperklausius albumo?

Galų gale tai tik vieno žmogaus nuomonė ir jie (Pitchfork - aut. past.) turi teisę ją pateikti. Bet manyčiau, kad žmonės paklauso įrašo vien iš smalsumo, nepaisydami recenzijos. Pavyzdžiui, jei man kas nors pasakys, kad tas filmas arba tas albumas yra mėšlas, aš pažiūrėsiu ar paklausysiu tam, kad susidaryčiau savo nuomonę.

Pernai koncertavote šimtuose skirtingų miestų, galybė naujų jau laukia jūsų. Ar nepabosta kartais gastrolės? Nepagauni savęs galvojančio: „na gerai, atgrojam šitą ir nešdinamės į viešbutį“? Kas turo metu labiausiai užknisa?

Labiausiai nervina laukimas, tas bimbinėjimas ir bandymas išnaudoti laiką, kurį turi. Kalbant apie pasirodymus, jie visi pakankamai jaudinantys, nes mes visuomet grojame naujiems žmonėms, publikos reakcija yra tai, ko mes siekiame. Ir jei kurį vakarą nusiseka ne taip gerai, tai per kitą koncertą stengiamės dar labiau.

2009-ieji jums buvo sunkūs, bet ir reikšmingi. Ko tikiesi ir ką planuoji 2010-iesiems (nepaisant labai perkrauto koncertų tvarkaraščio)?

Manau, pagrindinis šių metų tikslas yra išlikti kuo įmanoma produktyvesniais ir kol esame kelyje parašyti kuo daugiau medžiagos dainoms. Tačiau didžiausia metų dalis yra paskirta turui po JAV. Tiesa, šiuo metu mokausi piešti mangą ir tikiuosi, kad pavyks perskaityti šiek tiek daugiau knygų negu pernai.

Lietuvoje yra žmonių, dievinančių roko muziką, bet jie gauna tik trupinius nuo didelio roko žvaigždžių stalo – atvyksta tik senos ir beveik nebepopuliarios grupės. Ar Lietuvoje THE TEMPER TRAP sulauksime, kai būsite in your 60's?

Na, būtų puiku manyti, kad Lietuva priimtų mus, kai būsime šešiasdešimtmečiai. Tačiau tikiuosi, kad aplankysime jus greičiau. Nėra lengva atvykti į kiekvieną šalį, tačiau planuojame paskirti tam visas jėgas.