Ne paslaptis, kad XVIII–XIX a. laikomi išradimų amžiais. Na, bent jau kiekybiškai žvelgiant, labiausiai pakeitę žmogaus mąstyseną ir sulaužę visus įmanomus stereotipus, ko žmogus pasiekti negali ar ką išmąstyti jam draudžiama, ar tai, kad žmogaus protas yra absoliučiai ribotas. Fantazijos ir praktikos konjunkcijos rezultatas – garo varikliai, traukiniai, automobiliai, lėktuvai, tankai, naujos susisiekimo technologijos, masinio naikinimo ginklai ir visa kita, ko Dievas nesukūrė. Gal ir kvailai skambės, tačiau iš šalies žvelgiant išradimų bumas savo epogėjų pasiekė ne žmonijos vartotojiškų poreikių tenkinimo tikslais, o žmonijos naikinimo. Nuo brolių Raitų svajonės skristi iki B-52 bombonešio paleidimo praėjo palyginti labai mažai laiko – 40 metų. Kažin ar aviacija būtų taip patobulėjus per tokį trumpą laiką, jei ne pasauliniai karai ir siekis bet kokia kaina užvaldyti pasaulį – žudant, kankinant ir trypiant savo brolių orumą. Antrosios bangos technologijos tobulėjimą galima būtų laikyti bandymą įtikti vartotojiškai visuomenei. Skaudžiai pasimokiusios iš savų klaidų valstybės suprato, kad galima gerai uždirbti ir negrobstant sau nepriklausančių teritorijų, nežudant žmonių, bent jau fiziškai, o ugdant egocentriškumą kiekviename iš jų. Vis dėlto didžiausias pelnas gaunamas įtikus kiek įmanoma didesniam vartotojų ratui, o pastariesiems reikia prieinamų, paprastų, tik jiems tinkančių ir praktiškų naujovių. Pasiūla XX a. augo kaip ant mielių. Globali kompiuterizacija, internetas ir nebemokėjimas valdyti savo finansinių išteklių pakeitė ir muzikos industriją. Jei praeitą muzikos produkcijos amžių būtų galima laikyti plokštelių, juostų ir kompaktų era, tuomet šis amžius priklauso mp3 ir ausinukams, į kuriuos kasdien pumpuojamas masinis atsitiktinai atrinktų sau patinkančių dainų kiekis. Ir tikrai išdrįsčiau šį naują fono-epochos skyrių pavadinti ,,aipodializmu“.

1948-ieji. Pasirodo pirmoji vinilinė plokštelė, gal kiek nekokybiška, bet Franko Sinatros balsą nesunku pažinti. Nuo 1962 m. pradeda populiarėti muzikinės kasetės, vėliau, po 20-ies metų, juostą iš rinkos pradeda stumti kompaktiniai diskai. Dabar kompaktai tėra paprasti nudėvėti ir nepraktiški žaislai. Nepraktiškumas pasireiškia tuo, kad jie labiau naudojami kaip interjero detalė, krūvomis dulkanti lentynose, o ne namų fonas. Pastarasis paliko streamu ar mp3 garsu iš stacionaro kolonėlių. Kaipgi čia taip atsitiko?

Kol Josh Harris nesiėmė veiklos, viskas tekėjo ramia vaga: grupė išleidžia albumą, žmonės jį perka, skolinasi iš draugo, ar, jei tai populiaresnė muzika, klausosi radijo imtuvo. Kad ir kokio formato tų laikų muzikinis įrašas bebūtų buvęs, egzistavo ganėtinai stiprus emocinis ryšys tarp atlikėjo ir klausytojo. Žmogus perklausydavo įrašą dešimtis kartų, įsigilindavo į žodžių prasmę, suvokdavo, kodėl po greitos dainos seka lėta, arba atvirkščiai, vartydavo plokštelės dėklą, išuostinėdavo akimis kiekvieną kasetės ar kompakto knygutės kraštelį, net nuvalydavo dulkes tvarkydamasis, nes į muziką žiūrėdavo kaip į meną, nes muzikos ne tik klausydavosi, bet ir gerbdavo. Todėl kiekviena nata nelikdavo neišgirsta, kad ir kokia niūri nuotaika įraše tvyrodavo, kad ir kaip keistai jis skambėdavo. Nuo A iki Z ir atgal, ir taip begalybę kartų, kadangi pasiūla nebuvo tokia didelė. Toks tvirtas ryšys, prasidedantis mikrofonu studijoje ir ištirpstantis gerbėjo būgnelių virpesiuose, dabar tėra praeities idilė, nostalgija, dūmas, o būsimoms kartoms iš viso tik mitas. Mums įprastą bendravimą ,,akis į akį“ ir emocijas jau pakeitė internetas savo socialiniuose portaluose, pokalbių programose, pažinčių svetainėse, veidukuose ,,linksmas“, ,,liūdnas“, ,,bučiuoju“, ,,noriu vemti“ ir pan., kiti net mylisi virtualioje erdvėje. Nesakau, kad pats tinklas yra šventvagiškas ar nereikalingas (minėtas Josh Harris buvo protingas jaunuolis), tačiau jo sukelti padariniai kraupūs – nebepažįstame nei draugų, nei savęs paties. Galimybė jame šakėmis krauti tonas muzikos, P2P mainai bei torentų pompastika padėjo jau net nebe ranka pasiekti ir gauti to, ko širdis geidžia, o smiliaus nago krašteliu. Ši ,,atvirų durų diena“ tęsiasi ilgiau nei 24 valandas per parą. Lygiai kaip mažas vaikas jam paliepus išsirinkti vieną saldainį iš dešimties nori paragauti visų, taip ir muzikos klausytojai nori turėti viską, kas telpa jų mėgstamo stiliaus stalčiuje. Kai turi viską, tampi fanfaronu, tačiau nebesupranti, kas iš tikrųjų iš viso muzikinio turto teikia džiaugsmą. O ir perklausyti nėra laiko, nes, matyt, dabartinė terabaitinė atminties skaičiuoklė jau prikaupusi tiek minučių, kad dar kokį pusamžį aplink tavo antkapį turėtų suktis nedylanti mp3 plokštelė. Tad ką darai? Ogi persuki dainą iki vidurio, paklausai 3 sekundes, ir jei netyčia jos tavęs nesužavi, spaudi ,,kitas“. Taip 60-ies minučių albumas, įrašinėtas šešis mėnesius, šiais laikais įvertinamas vos per pusę minutės. Ir duok Dieve, tai buvo albumas, nes dar populiaresnis trečio brolio Jono sindromas yra skirtingų atlikėjų pavienių dainų graibstymas. Tuomet dyla ,,Shuffle“ mygtukas. Tokiu būdu iš viso palieti tik kokį tūkstantadalį autoriaus kūrybos.

Be abejo, internetas suteikė galimybę atlikėjams parodyti savo kūrybą šimtų šimtams žmonių. To nei iš tolo nebūtų pavykę pasiekti tradiciniais būdais. Argi ne ARCTIC MONKEYS išgarsėjo per myspace?

Galima rasti argumentų už ir prieš dabartinę situaciją muzikos rinkoje, tačiau visa ši tirada ne apie tai. Jau susiformavo ,,Skip“, ,,Shuffle“, ,,Forward“ ar dar velnias žino kokio pavadinimo kultūra, kuri akivaizdžiai griauna muzikos, kaip meno, suvokimą. Griauna ir jos dvasiškumą, net autorių pastangas kurti. Sunku net įsivaizduoti, kiek daug kūrybos dabar nuleidžiama tiesiai į kanalizaciją, nebandant pratęsti tų trijų sekundžių bent jau iki 50-ies procentų kūrinio. Apie kokį nors ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo išvis vargu ar galima kalbėti. Tai nebe sistemingas ir malonus pojūtis, o maišatis ir prarastosios kūrybos liekana.

Ne tik garsų idėja, bet ir moralė degraduoja. Ir nieko nepakeisi, nebent protingai suplanavęs laiką skirsi naujai muzikai daugiau dėmesio nei dantų krapštymui prieš televizorių, įsiklausysi, o gal ir suprasi, ką atlikėjas turėjo galvoje sakydamas ,,No Culture Icons“. Beveik menas, beveik šiukšlė. Greičiau nei tas, nei anas.