Neįtikėtinai šiltas lapkričio vakaras. Aš su drauge po Berlyno dangum. Idealiai tvarkingomis metro linijomis vykstam į Tempodromo koncertų salę. Į pasimatymą su INTERPOL. Abi, vokiškomis akimis žiūrint, dėvime kiek per trumpas, juodas, klasikines sukneles, bet juk einant į pasimatymus visuomet dera puoštis. Per daug neturiu laiko jaudintis ką apie mane pagalvos. Dar kartą pasitaisau makiažą ir pasiryškinu lūpas rėksmingai raudonais lūpų dažais žvelgdama į savo atspindį lange, jaučiu aplink save įmantrių prancūziškų kvepalų šleifą. Iš tiesų savijauta ir elgesys kaip kokios naivios mergiotės, pirmąkart pakviestos į pasimatymą. Šio įvykio buvo laukta taip ilgai, bilietus pirkome tvyrant rugpjūčio karščiui. Net nepajaučiau, kaip greitai spėjo ateiti koncerto diena, per daug laiko sukau galvą kokią suknelę rengtis, kokius batelius prie jos derinti ir kaip sėkmingai nukeliauti į Berlyną, paskiau teko gilintis į naująjį albumą ir visas jo sukūrimo subtilybes. Šios ir dar tūkstantis kitų minčių lekia mano galvoje, kol skriejame metro. Išlipame ir užtikrintai nužingsniuojame iš toli matomo pastato link su įžūliai dangų raižančiu stogu – Tempodrom. Prie jo idealiai tvarkingos žmonių eilės. Iki durų atvėrimo dar gera valanda, todėl turiu laiko tyrinėti. Publika atrodo intelektuali, nespindi jokia ekstravagancija, kaip buvo galima tikėtis tokiame mieste. Man, kuriai beveik visus savo mėgstamų grupių koncertus teko atlaikyti Lenkijoje, net keista, kaip viskas tvarkinga, eilės, suėjimas, jokio stumdymosi, visi net salėje sustoja palikdami asmeninės erdvės. Pas kaimynus lenkus dažniausiai kova dėl išgyvenimo prasideda prie klubo ar koncerto salės durų, kuomet visi stengiasi vieni kitus nustumti į šalį, patekti pirmi į salę ir atsistoti prie tvoros, nes žino, kad vos sugrojus kokį aštresnį kūrinį išstovėti neįmanoma, nes prasideda nepakeliamos grumtynės už išlikimą. O taip. Už vokišką tvarką aukščiau tik dievas. Ji galioja visur. Net koncertų salėje. Belaukdama apšildančios grupės dairausi dar įdėmiau nei prie durų. Keista matyti žilų plaukų, praplikusių galvų ir mano tėvų metų žmonių. Lenkijoje ir Lietuvoje koncertuose aš su savo dvidešimt vienerių metų gyvenimu jaučiuosi sena kaip žemė tokioms vietoms, nes greta manęs stovi trylikos keturiolikos metų paauglės su užvakar pražydusiomis krūtimis, vakar pirkta liemenėle ir šiandien visa tai labai norinčiomis parodyti pasauliui. Malonus netikėtumas man šioji publika. Panikuoju, kad bus per šalta ir nepalaikys. Taip bemąstant prasideda apšildančios grupės pasirodymas. Tai SURFER BLOOD indie rock grupelė iš West Palm Beach, Floridos. Niekuo neypatingi, kaip dar tūkstantis tokių šiuo metu grojančių grupių. Netikiu, kad prasimuš toliau apšildančios grupės lygmens. Nors visi muzikos kritikai teigia ką kita. Ginčytis neketinu, bet šį kartą grupė akivaizdžiai nesusitvarko su garsu, vokalisto balsas silpnas ir skamba kaip iš po žemių. Niekada nemėgau apšildančių grupių, per daugelį mano lankytų koncertų buvo tik vienas kartas, kada apšildanti grupė gerai nuteikė, o ne kėlė susierzinimą. Nors per SURFER BLOOD mėginu ir trypčioti, ir šokčioti, ir ploti, laukimo įtampa neslūgsta. Publika į grupę reaguoja gana šaltai, plojimai vos girdėti. Jiems baigus ir palinkėjus gero vakaro su INTERPOL prasideda paruošiamieji scenos darbai, gitarų derinimas ir paskutinis mano nervinimosi etapas. Nuo scenos kažkodėl leidžiama amerikiečių popso žvaigždutė Kelis ir jos hitas „Milkshake“. Aplinkui girdėti aiškus pasipiktinimas. Galiausiai pradeda temti šviesos, Kelis vis dar skamba, ima tilti ir pagaliau: iš tamsos scenon ima kilti siluetai. Pirmasis pakyla būgninkas Samuel Fogarino, su šypsena veide energingai įžingsniuoja gitaristas Daniel Kessler. Kuomet ryškusis ir charizmatiškasis bosistas Carlos D paliko grupę, INTERPOL susirado naują bosistą, kuris yra beveik nematomas. Nugrūstas į patį giliausią scenos kampą ir nuolat dengiamas dūmų uždangos. Paskutinis ateina vokalistas Paul Banks. Ramus, atsipalaidavęs, su puodeliu rankoje, scenoje jaučiasi taip pat laisvai, kaip namie. Šypteli, gurkšteli dar iš savo puoduko ir pasisveikina su publika užtikrintu rankos mostu. Apsivilkęs juodais marškiniais ir kelnėmis, kaip geriausiais savo karjeros laikais. Atrodo, baigėsi visas tas beisbolo kepuraičių ir beformių marškinėlių periodas. Visi vėl kostiumuoti. Paulo kelnių kanto tiesumas tiesiog rėžia akis. Koncertas prasideda su „Success“ iš naujojo albumo, pavadinto kaip ir grupė „Interpol“. Vos išgirdus pirmus žodžius sulinksta kojos. Prieš koncertą esu pratusi atlikti namų darbus ir patikrinti turo dainų sąrašą, palyginti. Tačiau šioji niujorkiečių kompanija, vadinama JOY DIVISION tradicijų tęsėja, dažnai lyginama su kita panašaus kalibro grupe EDITORS, grojanti nuo 1997 m. ir turinti keturis albumus, nuolat keičia grojamas dainas. Taigi vos nutilus pirmos dainos akordams, laukiu, kokią staigmeną man pateiks, nes visiškai neaišku, ką jie gali užgroti. Pasigirsta pirmieji „Say Hello To The Angels“ akordai. Kol publika dar tik ima įsijausti į koncertą, išsitraukiu savo fotoaparatą ir imu intensyviai pleškinti veiksmą ant scenos. Po kiekvienos dainos Paul maloniai šypsosi ir dėkoja publikai ar tiesiog su ja bendrauja. Tai dar vienas netikėtumas, nes visuose matytuose gyvuose pasirodymuose grupė dažniausiai neištardavo nieko daugiau nei „labas vakaras, mes esame INTERPOL iš NYC“. Sugrojus „Narc“, „Length of Love“ ir „Summer Well“ Paul paskelbia, kad šioji daina yra neabejotinai Berlyno periodo, miesto, į kurį jiems visuomet gera grįžti, ir pradeda groti mano numylėtąją „Rest My Chemistry“. Šalia manęs stovintis maždaug keturiasdešimtmetis vyras apsiverkia, o aš labai šypsausi. Man beprotiškai gera šią dainą girdėti gyvai. Paul dainuojant eilutes: „So young. So sweet. So surprised. You look so young like a daisy in my lazy eyes“ droviai nusišypso ir nudelbia akis it mokinukas. Gera stebėti koncertus iš pirmosios eilės, kuomet matai kiekvieną mimiką, gestą, net kiekvieną prakaito lašą, muzikanto akių spindesį.

Paul labai subtilus. Kiekvienos dainos emociją galima matyti jo veide – pradedant kančia, baigiant apatija. Susižaviu šiais mažumynais, kurie ir daro koncertą tokiu ypatingu ir pakylėjančiu įvykiu. Toliau groja „Slow Hands“ ir publikoje prasideda pogo. Visi smagiai stumdosi, spėdami vis atsiprašyti, kad tai daro. Man prieš koncertą šią grupę jau mačiusi draugė sakė, kad jie labai statiški. Jau išklausius pirmas dvi dainas galvoje kirbėjo mintis, kad vos tik grįšiu, iškart paskambinsiu jai ir išbarsiu, kad taip man melavo. Vyrukai groja aštriai, energingai ir užtikrintai. O gitaristas nenustygsta vietoje, keičia poziciją scenoje kas pusė minutės ir dar kartais labai juokingai strykčioja. Apie jokį statiškumą negali būti nė kalbos. Taip praplaukia energingai nuteikianti „C’mere“, NYC, „Barricade“, „Take You On A Cruise“. Publika ideali, ploja, rėkia. Ko net negalėjau tikėtis iš, atrodo, pakankamai šaltų vokiečių. Labiausiai netikėta, kad taip elgiasi ir visi tie vyresni žmonės. Puikiai moka visus dainų tekstus ir visaip kaip reiškia savo palaikymą. Pasigirsta pirmieji atmosferiški „Lights“ akordai. Imu nebejausti laiko ribų. Nebesuprantu, ar daina trunka minutę, kelias ar ištisą savaitę. Dar kelios dainos ir elegantiškai mostelėję rankomis INTERPOL palieka sceną. Man net nespėjus suvokti, kad koncertas pasiekė pabaigos ribą. Nervingai timpčioju savo kiek per pogo aplamdytą suknelę belaukdama pakartojimo. Jis visada būna netikėtas. Galvoje skamba „Leif Erikson“ dainos eilutės „But if your life is such a big joke, why should I care?“ Svarstau, ar norėčiau išgirsti šitą, ar „Stella Was a Diver“. Į sceną grįžta tik Daniel ir kiek chaotiškais garsais virkdo savo gitarą, niekur nesimato likusių trijulės narių, prie būgnų tuščia, Paul grįžta į sceną su savo puodeliu ir ilgai iš jo gurkšnoja scenos gilumoje, pajutęs kylantį publikos jaudulį, sumišusį su smalsumu, ramina visus rankos mostu, tarsi sakydamas: lukterėkite dar sekundėlę. Žvilgteliu į savo draugę, ji per daug susitelkusi į veiksmą scenoje ir manęs tarsi nė nemato. Tik staiga suprantu, kokios dainos čia pradžia. Ir kažkaip kvailai rikteliu iš džiaugsmo, sudrumsdama pagarbią publikoje įsivyravusią tylą. Tai daina, kurios visuomet labiausiai geidžiau ir visiškai nesitikėjau išgirsti, tai absoliučiai INTERPOL netipiška, bet mano mylimiausia jų daina, nuo kurios ėmiau jų klausyti itin smarkiai – tai audringa melancholija pulsuojanti „Lighthouse“. Atima kvapą, užsimerkiu ir plaukiu su Paulo balsu. Prisijungia būgnai, Paulo gitara, ir aš išgyvenu savo asmeninę emocijų audrą, labai norisi verkti nuo viso to grožio. Po viso šito pasigirsta tikriausiai jų žinomiausio kūrinio, kurį dažniausiai galima išgirsti per LIVERPOOL vakarėlius, „Evil“ akordai ir visa publika bemaž išprotėja, nes žino, kad atsisveikinimas čia pat. Atsisveikinimui su Berlynu niujorkiečiai pasirinko nuostabiąją „Obstacle“. Jiems palikus sceną stipriai apsikabinu draugę ir abi negalim patikėti tuo, kas prieš mūsų akis vyko. Itin brandus ir išlauktas malonumas mums buvo šis koncertas. Objektyvi išlikti po šio koncerto negaliu. Tikriausiai net ir nenoriu. Į per didelę meilę su jų muzika kritau. Viskas labai gražiai derėjo, elegantiškieji INTERPOL, berlynietiškas dangus, puiki vokiečių publika ir mūsų juodos trumpos interpolinės suknelės. Iš vykusio pasimatymo išsiskirstoma įsimylėjus. Mano atveju įsimylėjimas toks stiprus, kad dabar kiekvienąkart išgirdus jų dainą širdis išdavikiškai smarkiai daužosi.