Kaip ir kodėl atsirado muzika šiame nuostabiame pasaulyje, kuris be jos nebūtų toks jau nuostabus? Prieš daug tūkstančių metų šis klausimas žmonėms atrodė gana paprastas - jie muziką, kaip ir visus kitus pasaulio reiškinius, aiškino dievais ir mitais. Tačiau, kai pradėjo nepakakti mitologinių atsakymų į rūpimus klausimus, buvo sukurta įdomių teorijų ne tik apie pasaulio, bet ir apie muzikos kilmę.

Pirmąją evoliucinę muzikos teoriją pasiūlė Čarlzas Darvinas. Jis, pastebėjęs panašumus su paukščio giesme, teigė, kad muzika atsirado kaip poravimosi ritualas siekiant patraukti priešingos lyties atstovą. Anot mokslininko, tai buvo bežodės meilikavimosi dainos, ir toks dainavimas sukūrė pagrindą susiformuoti kalbai. Kitas evoliucinis muzikos aiškinimas remiasi ne seksualine atranka, o tėvų globa. Suaugę norėdami nuraminti arba pralinksminti savo dar nekalbančius naujagimius vietoje žodžių naudoja melodingus ir ritmiškus išsireiškimus. Juk net neturinčios muzikinių sugebėjimų motinos dainuoja savo vaikams lopšines.

Pagal kitą evoliucinę teoriją muzika galėjo vaidinti svarbų vaidmenį natūralioje atrankoje. Primatai stiprindami tarpusavio ryšį renka kitiems iš kailio blusas, glosto vieni kitus ar kitaip rūpinasi savo gentainiais. Tai yra vadinama grūmingu. Tačiau sparčiai didėjančiose mūsų protėvių bendruomenėse grūmingas tapo fiziškai neįmanomas. Todėl grūmingą pakeitė muzika. Tad į muziką orientuotos bendruomenės geriau išgyvendavo, nes jos narius siedavo stipresni tarpusavo ryšiai. O tie individai, kurie biologiškai turėjo geresnius muzikinius sugebėjimus ir padėdavo gentainiams tapti vieninga nenugalima jėga, užimdavo aukštesnį rangą bendruomenėje. Tai iš dalies panašu ir į šių laikų visuomenę, kai tūkstančiai klausytojų susirenka į savo mėgstamiausios grupės koncertą. Atlikėjas turi galią valdyti ir vienyti susirinkusią minią. O ji, tarsi vienas asmuo, dainuoja tą pačią dainą ir vieningai mojuoja rankomis. Na, ir tenka pripažinti, kad tokią galią turintys muzikantai užima aukštą rangą mūsų sąmonėje.

Tačiau bene įdomiausią teoriją daugiau kaip prieš du tūkstančius metų iškėlė Aristotelio mokinys Teofrastas. Jis teigė, kad muzikos kilmė yra susijusi su žmogaus emocijomis. Gyvūnas džiaugsmą ar liūdesį išreiškia tam tikru garsu: mes jau žinome, ką jaučia kaukiantis šuo ar murkianti katė. Pirmykštis žmogus, kuris dar nemokėjo kalbėti, savo emocijas reikšdavo panašiu būdu. Laikui bėgant, žmonės tam tikriems jausmams išreikšti pradėjo naudoti garsų simbolius, kurie vėliau tapo žodžiais. Bet ar žodžių pakako nusakyti tai galingai emocijai, kuri užvaldydavo žmogų, dangų perskrodžiant žaibui ar girdint kaip artyn sėlina pavojingas gyvūnas? Tik pačiai galingiausiai emocijai, baimei, išreikšti neužteko naujai susiformavusios kalbos žodžių, tad buvo reikalinga papildomų garsų pagalba. Beieškant garsų, kurie išreikštų baimę geriau negu žodžiai, mes turime pradžią to, kas vėliau išsivystė į muziką. Dėl šio galingo jausmo susiformavo ir nuo muzikos neatsiejamas ritmas. Pirmykštės tautos savo šokius akompanuodavo mušdami vieną objektą kitu, du akmenis arba du medinius pagalius, taip parodydami baimę ir pagarbą savo genties vadui.

Žmonija muziką turėjo anksčiau negu raštą ir galbūt netgi anksčiau negu kalbą. Tad neįmanoma rasti istorinių įrodymų, kokia yra tikroji jos kilmė. Apie muziką, kaip ir apie kitus nepaaiškinamus kultūros vyksmus, galime daryti tik begalę prielaidų, kurių teisingumo niekada nesužinosime. Pavyzdžiui, mano nuomone, tokio paslaptingo reiškinio kilmė gali būti tik kosminė...