"Tvarkoj: nėra jokios ES, nėra jokios Rusijos ir nėra jokio „Either you are with us or you are with the terrorists". Nevyko jokia „Audra dykumoje", Balkanuose nesižudo tautos, o dešimtmečiai nemiršta nuo LSD. E- paštas - kažkas iš fantastikos srities, internetas -  tik sapalionės ir teorijos, ir niekas negali pats įrašinėti kompaktų. Niekas negirdėjo Curto Cobaino, dainuojančio „Smelks like teen spirit", apie jį nesklando negražios apkalbos ir niekas neskaitė apie Cobaino mirtį perdozavus. Pasauliui nebuvo patiektos SPICE GIRLS, BOYZONE ar Destiny's Child, Bono gyvai nešnekėjo su iškiliausiais valstybių vadovais savo turo metu, BLUR nesiginčijo su OASIS dėl naujojo britpopo. Keanu Reeves'as neįveikė traukos jėgos „Matricoje", niekas nematė Ernsto Hugo Jaeregaado, stovinčio ant Kopenhagos „Rikės" stogo, sugniaužtu kumščiu mosuojančio rytinės pakrantės pusėn ir šaukiančio „prakeikti danskiasnukiai", o Rossas, Monika, Chandleris, Rachel, Phoebe ir Joey neprivertė visų 20 - 40-mečių kiekvieną antradienio vakarą sėdėti namie. Niekas nešneka apie webdesigną, neįmanoma įsidarbinti chatų vadybininkais ir niekas nieko negirdėjo apie sms'us. Billas Clintonas spaudos konferencijoje neturėjo ašarodamas prisipažinti, kad išdykavo su stažuotoja, princesė Diana nepasirodė besanti anoreksikė ir nėra žuvusi. Greta Garbo tebėra gyva, kaip ir Astrida Lindgren; Polas  Potas nėra miręs, kaip nemiręs ir karalius Olavas. Du mažiai britai - Robertas Thompsonas ir Jonas  Venables nenužudė dvimečio Jameso Bulgerio ant Mančesterio geležinkelio, aštuoniolikmetis Ericas Harris ir septyniolikmetis Dylanas Kleboldas neiššaudė dvylikos bendraklasių bei mokytojo Kolumbijos vidurinėje mokykloje, Jeffersono apygardoje, Kolorade.

Ar gali įsivaizduoti, kad to niekada nebuvo?

Manai, gerai skamba?

To niekada nebuvo.

Gerai pamąstyk - ar ilgiesi viso šito? Ar taip pat šauniai išsiverstum be tų įvykių? Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be visko, su kuo gyvenai - tiek gero, tiek blogo? Gal pasakom „sudiev" Slobodanui Miloseviciui ir nusiaubtiems Balkanams, Leonardo'ui DiCaprio ir Kate'i Winslet „Titaniko" denyje, Gary'ui Barlow, Robby'ui Williams'ui ir kitiems Take That'ams?

Kaip tada su viskuo kitu? Su Tavo įvykiais? Su ta diena, kai ėjai ligoninės parku, stabtelėjai ties didžiuliais ąžuolais, kai staiga tau toptelėjo: „Viešpatie švenčiausias, aš tapsiu specialiuoju pedagogu, o ne aktorium." O kaip su ta diena, kai grįžai iš atostogų pas draugą Sicilijoje, o motina jau tarpduryje tave sutiko žodžiais: „mes su tėvu skiriamės, tu gyvensi pas jį, ar pas mane?" O kaip dėl Roskildės festivalio, kai tau buvo 20, ir rūkei žolę tol, kol užkaito ausys ir nutirpo galūnės; vėlai vakare oranžinėje palapinėje klausei Primal Scream, konstatuodamas, kad Bobby's Gillespie apsinešęs labiau už tave, o pats laižeisi su pana iš Malmės ir po to dar ilgai keikeisi, kad niekaip neprisiminei, kuo ji vardu?

Ar gali atsikratyti ir viskuo šituo? Savo prieš kelerius metus mirusia močiute, prie kurios buvai beprotiškai prisirišęs; kuri virdavo morkas tol, kol šios įgaudavo bananų minkštumą; ta, kuri turėjo milžinišką sodą su jame augančiomis šimtalapėmis - jas skabydavai kai buvai mažas? Ar gali įsivaizduoti, kad jos nesiilgi?

Ar gali?"

PS. Patiko, tad truputėlį paverčiau. Labai tikiuosi, kad vieną dieną ši knyga iki galo susipažins su lietuvių kalba. Labai tikiuosi, kad kada nors galėsi perskaityti norvego T. Renberg'o "Žmogus, kuris mylėjo Ingvę".

PPS. O jei nematei filmo, tai pažiūrėk. Vadinasi taip pat.