Rudens vakaro spinduliai pjausto pilkus dangaus plotus įkypomis juostomis. Netgi labai simetriškai. Pro šalį bėga nusirenginėjantys medžiai ir begalė autostradą nuo teroristų - briedžių - ginančios tvoros stulpelių. Retkarčiais po lauką pabyra avinėlių: aplipusių nuosavomis spiromis ir dreduotų, bet vis tiek mielų - tomis nieko protinga nepasakančiomis fizionomijomis („Interruptions"). Panašius vaizdus pro traukinio langą turbūt stebėjo BEACH HOUSE, kurdami savąjį singlą Norvegijai. Dar kalnų daug matė. O gal tik kalnus.

Aš čia ir dabar surengiau perklausą ROGUE WAVE. Lūkesčius kol kas pateisina. Primena OK GO, THE BEATLES, THE SHINS. Ir OREN LAVIE. Daug vardų, o šie vis maišosi ir lipdosi vienas su kitu, rūšiuoja ir grupuoja naujai girdimas dainas prie jau girdėtų - pamėgtų ar nurašytų (šios antro šanso jau negaus).

Mintyse vis perstumdau fonoteką, bandau rasti vietos naujai muzikai ir su ja ateisiančioms mintims. Dainos labai skirtingai suskamba, kai jų tikrai klausaisi („Postage Stamp World"). Kai jos yra daugiau negu tik fonas triukšmingoje gatvėje ar maigant kompiuterio klavišus eilinį darbadienį. Staiga dainos ima kažką reikšti ir sakyti. Kaip tie oro balionai, puošę Vilnių visą vasarą. O tu akis pakėlei ir jais susižavėjai jau jiems uždarinėjant sezoną. Iki kitos šilumos...

Staiga lyriškesnės dainos iškrapšto ašarą („Perfect"), o tu net nežinai, į kieno sąskaitą tą ašarą įrašyti. Rudens, matyt. Taip jau priimta, kai reikia dairytis brangių kuo didesnių megztų apdarų ir dar brangesnių batų su kailiu. Bet ašaros ilgai nebyra („Lake Michigan"). Pakaks lietaus. Ruduo.