Emilija Visockaitė, 22 m. rašytoja, jau tuoj tuoj (tikslią išleidimo datą leidykla slepia netgi nuo pačios autorės) išleis savo debiutinę knygą. Ne apie bet ką, o apie Lietuvos roką. „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“ vadinsis. Intriguoja. Kalbiname Emiliją, norėdami sužinoti daugiau. Sužinojome ne tik apie knygą, bet ir apie merginos požiūrį į roką apskritai. Jis kaip reta gilus ir analitinis.

Apie Emiliją. Tik faktai:
o   Yra rašiusi „Šiaurės Atėnams“, „Pravdai“, „Literatūrai ir menui“, „Kinui“.
o   Muzika rimtai domisi nuo 7 klasės, kai išgirdo... Eminemą.
o   Už širdies labiausiai griebia sunkesnė ir senesnė muzika: LED ZEPPELIN, METALLICA, NIRVANA, PEARL JAM, NOIR DÉSIR. Iš lietuvių – ARKLIO GALIA ir MANDRAGORA.

I dalis: knyga

Supažindink mus su knygos turiniu: kokios pagrindinės temos?

Tema yra Lietuvos roko kultūra – kokia ji buvo, kokia galėtų ir turėtų būti. Tai knyga ne tiek apie muziką, kiek apie sąlygas, reikalingas roko muzikai normaliai egzistuoti. Apie tai, ko reikia eiliniam roko muzikos gerbėjui (sprendžiu pagal save): roko festivaliai, roko klubai, koncertai, radijas, grojantis roką, laida per televiziją, periodinis muzikinis leidinys ir pan. Kokybiška muzika gali atsirasti ir be šių dalykų, tačiau tobulėti jai bus labai sunku, o konkuruoti su užsieniu – neįmanoma.

Knygoje pristatau du laikotarpius: 1987–1989, dainuojančios revoliucijos metai, ir dabartis (nors 2009 m. jau irgi šiokia tokia praeitis). Sąjūdžio laiką pasirinkau ne dėl politinių priežasčių, o todėl, kad tuo metu, mano nuomone, roko kultūra Lietuvoje funkcionavo aktyviausiai, net, sakyčiau, vešėjo. Tuo metu iš visų pakampių pirmą kartą išlindo metalo grupės, kūrėsi roko klubai-organizacijos, vienijusios muzikantus ir vadybininkus. Vyko pirmieji grandioziniai tarptautiniai roko festivaliai. Pavarčius kokią nors „Komjaunimo tiesą“, akivaizdžiai pamatai, kiek daug mes dabar neturime.

Taigi knyga primins, kas buvo, ir apytikriai susumuos, ką turime dabar.

Kokioms grupėms skiriama daugiausia dėmesio? Kokiems laikotarpiams, kokiems stiliams?

Iš 1987–1989 m. norėjosi aprėpti kuo daugiau grupių, ne su visų atstovais pavyko pasikalbėti, todėl rėmiausi to meto recenzijomis, atsiliepimais, įrašais. Nors negalėjau nepaminėti tuometinių super grupių, svarbiausia buvo priminti puikias, bet užmirštas, Nepriklausomybės pradžioje iširusias grupes, pvz., RAMYBĖS SKVERAS, TRYLIKA, DYKUMA, ORKUS, kurie pavirto REBELHEART, ar kad ir KARDIOFONAS, kurį visi žino dėl vienos dainos, nors visas albumas „Šliaužk į kopas“ yra pritrenkiantis. Stengiausi ribotis roko stiliumi, kaip aš jį suprantu, nuo metalo per šiek tiek new wave‘o iki pankroko.

Kas iš šiuo metu aktyvių grupių sulauks daugiausia dėmesio?

Knygos dalyje apie dabartinę roko kultūrą norėjau pristatyti keletą, mano nuomone, puikios muzikos pavyzdžių. Norėjau, kad tai būtų jaunos ir mažai žinomos grupės (tiesa, nuo tada, kai buvo darytas interviu, ne viena iš jų sugebėjo tapti labiau žinoma). Perklausiau visą frype‘ą, daug ką iš myspace, „Ore grotuvo“, tačiau reikia pasakyti, kad daugiau grupių pastebėjau vaikščiodama į koncertus. Tai vėlgi ne grupių kaltė – pasidaryti pakenčiamą įrašą nedaug kam pasiseka, kita vertus, aš visada labiau vertinau grupes, kurios gyvai skamba geriau nei įrašuose.

Konkrečiai galiu paminėti GRIM CITY, WOZU, DELYRO ir kt.

Ar LIVERPOOL bendruomenė knygoje bus paminėta? Jei taip, kokiame kontekste?

LIVERPOOL miniu kaip vieną iš muzikinės popierinės spaudos mohikanų. Nors visi dabar keliasi internetan, aš vis dar džiaugiuosi atradusi jūsų laikraščio numerį, kurį galima pačiupinėti. Miniu ir pačią bendruomenę, tačiau, kai dabar pagalvoju, per tuos keletą mėnesių, gal jau ir pusmetį, jūs išaugot, pasikeitėt, o knygos teksto jau nepakeisiu. Bet aš čia neatsiprašinėju (šypsena).

Kokiu stiliumi knygos informacija bus pateikiama? Turiu omeny, ar tai labiau mokslinė, ar, pavadinkim, pramoginė, platesnei auditorijai skirta knyga?

Knyga publicistinė – sudaryta iš mano darytų pokalbių ištraukų, senos spaudos iškarpų, nuotraukų bei mano pačios rašyto teksto. Pagrindinis adresatas, matyt, yra tas roko kultūros dalyvis, kuris vaikšto į sausakimšus kabakus klausyt grupių, grojančių ant 2x2 m pakylos. Jam įdomesnė turėtų būti pirmoji knygos dalis apie praeitį. Norėčiau tikėtis, kad dabartinės situacijos pristatymas pritrauks į tuos kabakus ir vieną kitą Sąjūdžio laikų muzikantą, kurie, mano kalbinami, burbėjo, kad visas mūsų jaunimas parsidavęs ir nieko gero grot nemoka... Deja, mūsų roko kultūra neturi galimybių viešintis, todėl vyresnioji televizoriaus žiūrėtojų karta niekad ir nesužinos apie geras grupes.

Kodėl nusprendei parašyti šią knygą? Kas labiausiai motyvavo?

Gavau galimybę rašyti apie tai, kas man įdomu. Prieš metus mano požiūris buvo maždaug: muzika man viskas, bet Lietuvoje geros muzikos beveik nėra. Tai reikia parašyti apie tai, kaip buvo gerai prieš 20 metų, kai apie puikų lietuvišką roką rašė visi laikraščiai. Bet kaip visada nutinka, knyga sukūrė autorių. Teko prilipdyti antrą knygos dalį ir pripažinti – nepaisant to, kad roką ignoruoja visa be išimties žiniasklaida, jis gyvas ir įdomus.

Trumpai apibūdink knygos kūrimą: nuo idėjos iki galutinio rezultato. Kaip rinkai informaciją, kiek laiko iš viso užtrukai?

Informacija buvo renkama gaudant po Lietuvą (ir net Amerikoje) kažkada grojusius žmones, kurie dabar dirba kokiais nors šaltkalviais ar policininkais ir anaiptol ne visada nori prisiminti, ką pridirbo prieš 20 metų. Su žymiausiais iš principo nekalbėjau – jie ir taip dažnai girdimi. Keista, bet turbūt įdomiausia buvo sėdėti bibliotekoje ir skaityti seną spaudą. Sunku patikėti, kiek daug vietos ten buvo skiriama kultūrai, jaunimo muzikai, ir tai buvo ne šiaip blevyzgos, o rimti kritiniai straipsniai ir diskusijos.

Knyga buvo pagaminta labai greitai, gal per keturis mėnesius aktyvaus darbo (o dirbau visiškai viena). Tai lėmė gautas valstybės finansavimas, kuris yra ir sėkmė, ir baisus įsipareigojimas.

Kaip tavo aplinkos žmonės reagavo į knygos išleidimą – manė, kad tokia knyga reikalinga, o galbūt nesuprato, kodėl tuo užsiimi?

Nežinau, keista ar ne, bet visi iki vieno sakė tą patį: „Oi, kaip gerai, kaip seniai tokios knygos reikėjo!“ Tai irgi daug sako apie lietuviškąją roko kultūrą – ji labai daug kam rūpi, kažkas tik turi žengti tą žingsnį ir padaryti kažką, ir visi tada subėgs iš paskos.

Knygos išleidimas – visų pirma duoklė sau (kaip rašytojai), ar duoklė muzikai?

Šioje knygoje manęs bus mažai – aš tik žmogus, surinkęs informaciją, daręs pokalbius ir viską užrašęs. Net tai, kas galbūt atrodys kaip subjektyvi nuomonė, daugiau yra logiška išvada iš to, ką mačiau vaikščiodama po koncertus ir festivalius. Svarbiausia duoklė tam, ką gero turime Lietuvoje ir ką dažnai pamirštame užsiėmę burbėjimu apie popsą.


II dalis: Emilijos požiūris

Tavo požiūris į LIVERPOOL bendruomenės veiklą. Ji prasminga/neprasminga, tinkama ar galėtų būti geresnė?

Gerai tai, kad LIVERPOOL bendruomenė turi savo veidą, aiškią kryptį. Visai nesvarbu, kad aš galbūt norėčiau, kad tai būtų „Vilniaus“ ar „Anykščių“, o ne „Liverpool“ bendruomenė (šypsena). Svarbu, kad ji aktyvi ir vienija žmones. Šito mūsų kultūrai trūksta labiausiai – mes visi po vieną ir niekas nieko nedarom. O čia kažkas turėjo didelę aistrą, sukūrė apie tą aistrą laikraštį ir pasirodė, kad dar krūva žmonių jaučiasi taip pat. Manau, tai labai gerai.

Dabartinė muzikantų karta vs senoji karta. Pliusai, minusai?

Nemanau, kad galima taip lyginti. Kiekviena karta kuria savo kultūriniame kontekste, su savo muzikos išmanymu ir madomis. Tai, kad dabar prieinama nepalyginamai daugiau užsienio muzikos, nebūtinai yra geras dalykas – atsirinkti ne visi sugeba ir klasika, svarbiausi roko muzikos pamatai, pasimeta tarp krūvos šių dienų atlikėjų. Gerai tai, kad dabar prieinama daugybė informacijos, išmokti groti gitara tereikia valios.

Senoji karta, be abejonės, pranašesnė tuo, kad sugebėjo dainuoti lietuviškai. Dabartinė mada grupes vadinti angliškai ir rašyti angliškus tekstus man kelia juoką ir aš esu įsitikinus, kad ji greitai praeis. Paradoksalu, bet dabar blogai ir tai, kad viskas galima: nežinau, kas turėtų nutikti (ir nemanau, kad mes norėtume, jog tai nutiktų), kad rokas vėl įgytų tokios jėgos, kokią turėjo prieš 20 metų. Tačiau Vakaruose tas pats – Vietnamo karas seniai baigėsi ir 1967-ieji nepasikartos. Bet atsiras kas nors kita.

Apie Lietuvos alternatyvią muziką dabar turi labai daug informacijos. Kokias bendras išvadas gali pateikti? Kokia ta mūsų alternatyvi scena?

Mūsų alternatyvi scena yra nedidelė, bet kokybiška ir aktyvi. Per paskutinį pusmetį Vilniuje atsirado bent trys naujos vietos, kur galima pasiklausyti roko. Kaip pastebėjau, apie žlugusį mūsų roką daugiausia burba tie, kurių domėjimasis muzika ribojasi TV ir radiju ar netgi ir internetu, kur surasti lietuviškos grupės įrašų taip pat reikia pastangų. Bet jei išeini iš namų, galų gale pamatai, kad net nespėji nueiti visur, kur norėtum, – jau ne vieną kartą yra buvę, kad tą patį vakarą plėšausi tarp dviejų koncertų.

Kai aš sakau „rokas“, aš turiu galvoje platų stilių spektrą – ir pankroką „Musėje“, ir metalą „Mulen ruže“, ir indie LIVERPOOL. Labai svarbu, kad žmonės netupėtų viename stalčiuke, manydami, kad kitų stalčiukų nėra. Mūsų ne tiek daug, kad galėtume vieni kitus ignoruoti. Nesu tikra, kiek originali yra mūsų indie scena, bet galiu garantuoti už ekstremalų black, death ir pan. metalą, kuris sėdi gūdžioje provincijoje ir išlenda porą kartų per metus, kad išvestų savo senuosius gerbėjus iš proto.

Pagrindinė problema yra tai, kad alternatyva pasireklamuoti gali internete (svetainėse, kurias lanko tie patys žmonės), nelegaliais skelbimais gatvėse ar kokio didesnio festivalio anonsu delfyje. Didžiausi dienraščiai per visus savo kriminalus muzikai neskiria nė trupinėlio vietos. Tai, kad numirusi MTV ar „Pravda“ per metus iškeldavo po vieną savo protežė (kad ir gerą), yra lašas jūroje. Visi tie jauni žmonės, kurie gerai groja, kuria dainas, įrašinėja albumus (!), jiems tarsi lubos uždėtos – groji ir grosi tame „Poge“ tiems patiems 50-100-200 žmonių. Ar čia toks muzikanto gyvenimas? Kiek laiko gali tuo užsiimti? Kol tau 22–25 metai, dar gali, o paskui?

Kokias matai Lietuvos muzikos perspektyvas?

Manau, viskas bus gerai. Pasaulyje dabar sprendžiasi, kaip gyventi su nelegaliai parsisiunčiama muzika, o Lietuvoje – kas išvis yra muzika. Aš net neabejoju, kad laukinio kapitalizmo bumas, visas tas išprotėjęs vartojimas, olialia mergaitės praeis. Jau praeina. Kiek žmonių dabar perka ekologišką, nors ir brangesnį, maistą, kiek žmonių vinilus blusų turguose. Baigs šimtai vadybininkų studijas, gal bent trys iš jų padės jaunoms grupėms. Sukurs kas nors meninį filmą apie lietuvišką roką, „Relax FM“ paskirs nebe 3 minutes, o tris valandas klasikiniam rokui, gal koks blogeris gaus skiltį didesniame laikraštyje... Dabar jau visi esam Nepriklausomybės vaikai, užaugę laisvai, niekam kaltės nebesuversim. Gal jau mūsų, o gal dar kitos kartos pedagogai, nuėję į mokyklas, mokys nebe vien „Plaukė žąselė per ežerėlį“, o ir apie kokius ledzepus. Švietimo, tik švietimo daugiau.