Ištarus žodį „Amerika“, prieš akis iškyla milžiniški dangoraižiai, McDonalds, žėrintys Las Vegaso kazino, prabanga ir skurdu bei dirbtinumu tviskantis Holivudas, gangsteriai, neaprėpiamos prerijos, kaubojai, kažkur kelyje beprotišku greičiu lekiantis Jack Kerouac. Amerika – tai vieta, atnešusi vieną novatoriškiausių roko gitaristų J. Hendrixą. Amerika – tai vieta, padovanojusi E. Presley, J. Morrisoną, B. Dylaną, T. Buckley. BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB yra viso šio milžiniško muzikinio paveldo dalis.

Grupės pavadinimas, kaip dažniausiai gimsta visos genialiausios idėjos, kilo Peter ir Robert netyčia pamačius 1953 m. filmą su Marlon Brando „The Wild One“, kuriame pagrindinio veikėjo maištaujanti baikerių grupuotė buvo pasivadinusi „Black Rebel Motorcycle Club“. BRMC – tai beatnikų, Johnny Cash personifikacija, nuolat vilkintys juodai, nesiskiriantys su odiniais švarkais, turintys savito niūrumo, melancholiškumo, persmelkto tikėjimo šviesos. Jie susikūrė prieš vienuolika metų, San Franciske susitikus Peter Hayes ir Robert Levon Been. Iki 2008 m. grupėje grojo būgnininkas Nick Jacko, kol jo vietą užėmė Leah Shapiro iš THE RAVEONETTES. Šiuo metu grupę sudaro: Peter Hayes (gitara, bosinė gitara, vokalas, lūpinė armonikėlė, klavišiniai), Robert Levon Been (gitara, bosinė gitara, vokalas, pianinas), Leah Shapiro (mušamieji, perkusija). Jų muzikoje ryškiai atsispindi septintojo dešimtmečio roko muzikos įtaka. BRMC muzikinis spektras platus. Dažniausiai jie jungia psichodelinį, garage, folk roko stilius. Grupė yra išleidusi 8 studijinius albumus. 2005 m. dienos šviesą išvydo prieštaringai vertinamas albumas „Howl“, kuriame ypač atsispindėjo Johnny Casho, Bobo Dylano įtaka. Nuo to laiko grupės statusas muzikinėje erdvėje kardinaliai pakito. Po šio lūžio grupė ir toliau kuria įvairialypius albumus, kurie apima anksčiau išvardintus roko muzikos stilius. Kovo 9 d. BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB išleido savo aštuntąjį studijinį albumą „Beat The Devil’s Tattoo“, kurio idėja ir pavadinimas kilo perskaičius Allan Edgar Poe 1839 m. parašytą istoriją „Velniai varpinėje“. Albumas buvo įrašytas per šešis mėnesius, visiems trims užsidarius įrašų studijos rūsyje Filadelfijoje, išgyvenant vieną šalčiausių žiemų. Tame pačiame rūsyje buvo įrašytas „Howl“. „Mes buvome vėl tarsi viena šeima, gyvenanti kartu, dirbanti kartu – teigia Robert. – Kažkas labai keisto įvyko, aš nesu tikras, ar mes įveikėme savo demonus, ar jie mus. Bet keistos dienos skirtos keistiems laikams.“ Viename interviu apie šį albumą Peter sako: „Mes parašėme 23 dainas, sunkiausia buvo palikti 13 iš jų. Pavyzdžiui, daina „Conscience Killer“ buvo inspiruota Elvio Presley gitaros ritmų, bežiūrint dokumentinį filmą apie rokenrolo karalių.“ Taigi „Beat The Devil’s Tattoo“ yra dar vienas BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB albumas, atskleidžiantis jų muzikinį daugiasluoksniškumą.

Šiame šiek tiek neįprastame interviu-diskusijoje kartu su Peter Hayes kalbėsimės apie gyvenimą, kūrybą, menines inspiracijas, sunkius kūrybinius procesus, kurie atneša nuostabias dainas.

Jūsų albumas „Howl“ – tai aiški užuomina į beatnikų poeziją. Koks tavo santykis su ja, ar tai turi įtakos tavo kūrybai?

Taip, šiek tiek turi įtakos. Įtaka labiau ateina iš jų idealų ir, tikriausiai, jų požiūrio į gyvenimą, nebūtinai iš to, ką jie rašo. Visa tai slypi šiek tiek giliau, priežastyje dėl ko rašo.

Ar turi savo mėgstamą poetą?

Ne, neturiu.

Tu gimei Minesotoje. Bob Dylan irgi, tik kitame mieste. Ar jis turi tau įtakos? Ar esi kada nors jį girdėjęs grojant gyvai ar jį sutikęs?

Taip, aš augau Minesotoje iki tol, kol man suėjo 13 metų. Miestas, kuriame gimė Bob Dylan, yra netoli manojo. Bob Dylan, aišku, turėjo didelę įtaką mano kūrybai. Esu matęs jį grojant gyvai keliuose festivaliuose, vienas iš jų Londone, „Brixton Academy“. Niekada nesu jo sutikęs.

Kada tau yra geriausias ir labiausiai įkvepiantis metas kurti? Gal rašai naktį?

Laikas nuolat kinta. Ramiausias laikas kūrybai – tarp 10 nakties ir 6 ryto. Man tai patinka. Dėl rašymo – bet kada. Kada ateina daina, tada rašau. Aš mėgstu nakties metą, jis ramesnis. Pradedi pastebėti, kaip nakties fonas prisipildo šviesų. Šviesos… Nežinau, ar kada nors tai pastebėjai. Iki tol viskas labai triukšminga, bet naktį viskas tarsi nurimsta. Gyvenimas yra nuolat vykstantis šurmulys, naktį viskas pasikeičia. Naktį suvoki, kaip viskas garsu.

Esi nakties žmogus?

Atrodo, galima taip sakyti, bet man patinka viskas. Tikrai. Tačiau naktį viskas ramiau. Diena yra puiki, jei nesi mieste. Bet gyvenant mieste viskas labai triukšminga.

Kas tave įkvepia kūrybai? Pakilimai, nuosmukiai, gyvenimas, knygos, kinas..?

Inspiruoja, paveikia, uždega bet kas.

Ar vis dar tiki žmonija? Dabar viskas paremta pinigais, technika, mažai kam rūpi tikras menas, kiti jo ieško, jiems jo reikia. Jūsų muzika – gili, dvasinga. Taigi, ar vis dar tiki, kad šiais laikais žmonėms reikia to gryno, dvasingo meno? Mes norime kurti ir kuriame žmonėms, bet ne visada tai pavyksta, kūryba ne visuomet sulaukia grįžtamojo ryšio... Todėl mums belieka kurti tik sau.

Taip, tai geras, teisingas klausimas. Nuo pradžių – ar aš vis dar tikiu žmonija?

Taip, ar tiki XXI a. žmonija, kad mes esame geri, dvasingi ir kad mums vis dar reikia to gryno, dvasingo meno, o ne to paviršutiniško, kurį matome per televiziją ir pan.?

Taip, labai ilgai buvo daug paviršutiniškumo. Taip, aš tikiu žmonija, aš tikiu, kad bus koks nors atkirtis dėl visko, kas vyksta. Nemanau, kad galėčiau laimingai gyventi, jei netikėčiau, kad žmonėms nusibos visas šitas mėšlas. Aš tikiu, kad žmonės nori daugiau, bet ne visi…

Taip, nemažai žmonių nori daugiausia materialių dalykų, bet tik maža dalis kuria meną, nes tiki menu ir t. t., o visiems kitiems vienodai. Aš tikiu, kad mes artėjame kažkokios pasaulio pabaigos link. Viskas plečiasi, didėja ir visa tai kažkada sprogs, atsiprašau, atrodo, aš atsakinėju tavo klausimą…

Viskas gerai. Aš irgi atsakinėju. Visi turi atsakymus. Čia tavo atsakymas. Ne ne, tikrai man nelabai rūpi, ar bus kokia pasaulio pabaiga, ar ne. Jei bus pabaiga, tai gerai.

Manau, mes jos nesulauksime. Bent jau aš šiame kūne tai tikrai… Kitame gal irgi.

Taip, jei yra pabaiga… Aišku, pabaiga yra vienokiu ar kitokiu būdu. Mes visi baigsime gyvenimą. Vienu ar kitu būdu mes nusibaigsime. Taigi, aš pasirinkau tokį gyvenimą, kuriame niekas per daug nesvarbu ir tai puiku, tai manęs nepaveikia. Aš leidžiu tiems žmonėms gyventi, nes tai jų pasirinkimas, jie nenori apie tai galvoti, tai visiškai suprantama. Turiu omenyje, kad yra gerai negalvoti apie dalykus, kurie priverstų tave sunkiai jaustis arba gilintis į juos. Aš pasirinkau tokį gyvenimą, nes tikiu, kad yra kažkas aukštesnio. Bet tai tik aš… arba ne tik aš…

Tikrai yra kažkas aukštesnio…

Taip. Man ir kai kuriems draugams smagu taip gyventi.

Ačiū už atsakymą.

Taip, tokie pokalbiai trunka labai ilgai.

Ar daug bendraujate su kitomis grupėmis? Dalinatės muzikinėmis įtakomis? Noel Gallagher iš OASIS yra jūsų muzikos gerbėjas.

Ne, visai ne. Kai mes susitinkame su kokia nors grupe, nėra gerai užsirašyti vardus ir telefonų numerius, nuolat su jais palaikyti ryšį.

Papasakok apie dainą „Aya“. Man susidarė įspūdis, kad tai daina apie fatališką moterį, kaip, pavyzdžiui, THE ROLLING STONES „Anybody Seen my Baby“?

Iš tikrųjų ši daina ne apie merginą. Mes sugalvojome duoti merginos vardą mirčiai.

Kai kurie žmonės tave ir Robert lygina su Lennon-McCartney duetu? Kokia tavo reakcija į tai?

Ką gi, aš tai priimu, tai maloni mintis. Mes abu esame pakankamai panašioje vietoje. Tai gali skambėti labai banaliai ir prastai, ir aš nežinau, ar tai turės kokios nors prasmės, bet mes norėtume pagerbti tuos bičus. Jagger, Richards, McCartney, Syd Barrett… Mes užaugome klausydami jų muzikos. Būtų didelė garbė kurią nors dieną susilaukti bent šiek tiek pagarbos tame pasaulyje. Žinai, mes tiesiog kitokie, kito pasaulio. Mes vis dar grojame muziką, bet mūsų muzika ne tokia kaip jų.

Teko pastebėti, kad grodami esate labai įsijautę į muziką, atrodo, lyg ji būtų visas jūsų gyvenimas, grojate iš širdies.

Viskas yra gyvenimas. Viskas. Muzika yra to dalis, ir tai labai svarbi dalis mums. Bet viskas yra gyvenimas.

Liko dar keli klausimai. Ar turi mėgstamą grupę iš septinto dešimtmečio, ar asmenybę, kuri tave įkvepia?

Taip, Jimi Hendrix – tai priežastis, dėl ko pradėjau groti.

O ar turi mėgstamą grupę ar asmenybę iš XX a. ar XXI a., kuri tave įkvepia?

Aš niekada nesutikau tų žmonių. Tikriausiai aš turiu tam tikrą nuomonę, bet nesu tikras, kokie tie žmonės iš tikrųjų buvo, pvz., kaip Johnny Cash arba Edith Piaf. Aš skaičiau daugiau apie Edith Piaf nei apie Johnny Cash. Mane labai sudomino jos gyvenimas, ką jai teko ištverti, kaip ji gyveno. Aš tik turiu tam tikrą nuomonę, įspūdį, kokie tie žmonės buvo. Kalbant apie asmenybę, jie, atrodo, išgyveno visa tai pakankamai garbingai. Jie ėjo per gyvenimą aukštai iškelta galva. Jie išgyveno sunkių momentų.

Kaip tau pavyksta išgyventi sunkiausius kūrybinius momentus? Kartais tai būna labai sudėtinga.

Draugai, žmonės aplink mane, Rob, kai atrodo, kad viską darai veltui, kad viskas veltui, tada geriausia nusispjauti ant visų, ir kai suvoki, jog nors mes tik dviese, Rob ir aš, bet mes jiems visiems parodysime. Mes vis dar judame į priekį ir mes gerai leidžiame laiką. Kai palūžti, jei būna dar blogiau, tai gali nusispjauti ant visų. Kai ateina tas kūrybinis momentas, žinai, kad reikia kurti. Jei kalbi apie tą laiką, kai nieko neturi, negali rasti tinkamo žodžio, negali rasti tinkamos spalvos, nerandi motyvacijos kurti, tai pirma – draugai. Antra – aš tikiu, kad tai praeis. Bet aš tikiu, kad tai ir sugrįš… Ir aš susitaikau su tuo, kad tai praeina. Iš manęs gali pereiti kam nors kitam. Tam yra priežastis. Gal tai grįš vėliau, o gal ne, bet yra priežastis, kodėl tai tam tikrą laiko tarpą nėra su manimi. Labai daug akimirkų praeina ir tada jautiesi vienišas.

Taip, iš tikrųjų, menininkai yra vienišiai… Ką nors kurdami pasineria į savo pasaulį. Tačiau praėjus kūrybiniam procesui ir išėjus į sceną tau gera…

Taip. Taip ir turi būti. Gera…

Taip, nes tu pasirinkai menininko kelią…

Taip…

Ką gi, labai ačiū už tavo laiką ir už interviu. Linkiu gero koncerto.

Nėra už ką. Ačiū.

Persimetę keliais žodžiais, pasileidome painiais užkulisių labirintais, kol galiausiai vėl išvydau dienos šviesą. Ėjau mąstydama, kad pakalbėjus su Peter Hayes išsisklaidė visi roko muzikantus apibūdinantys stereotipai. Tai nepaprastai nuoširdus, šiltas žmogus. Nuo to vakaro koncerto pirmųjų būgnų ir gitarų ritmo ėjo šiurpai, jis buvo kupinas tikros roko dvasios. Jei kam nors kyla klausimų, ar egzistuoja tikro, gryno rokenrolo grupė, tiek savo gyvenimo būdu, tiek kūryba, vienareikšmiškai galiu sakyti – tai BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB.