Kad ir koks sunkus buvo šeštadienio rytas, vakare išsikrapščiau iš lovos, pakeliui išverčiau ir keletą draugų dėl vieno labai kilnaus tikslo – išgirsti rokenrolo. O šįkart jo buvo galima išgirsti klube „Tarantino“, kur vyko dviejų puikių grupių – šiauliečių The Colours of Bubbles ir braliukų latviukų Židrūns – koncertas. Renginys turėjo prasidėti devintą, todėl likus dešimčiai minučių iki pradžios jau buvome vietoje, tik iš žmonių kiekio nebuvo matyti, kad čia kas nors vyks, bet instrumentai ant scenos guodė, kad pataikėm ten, kur reikėjo. Netrukus ant scenos pasirodė The Colours of Bubbles vaikinai. Iškart pasigirdo plojimai iš negausios publikos, kurios nemažą dalį sudarė būtent šiauliečių palaikymo komanda. Pasigirdus pirmiesiems gitarų akordams, publika pradėjo linguoti, vienas kitas netgi šoko, aplink zujo apsiginklavę fotoaparatais vaikinai, o pati grupė grojo visiškai atsidavusi publikai ir braukė ne vieną prakaito lašą. Sunku buvo tiesiog stovėti ir tiesiog klausyti/žiūrėti į puikų šiauliečių pasirodymą, kad ir kaip mano judėjimo galimybes ribojo sunki-nesvari-skausminga galva. Nejusdama pradėjau linguoti pagal širdžiai mielus indie rokenrolo garsus, o po keleto dainų – netgi trypti kiek leido manęs neklausančios kojos. Vokalistas Paulius puikiai bendravo su publika, kuri šoko ir dainavo kartu bei prašė dar vienos nuotaikingosios „My Little Sue“. Net nutrūkusi gitaros styga atrodė savaime suprantamas dalykas, viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Po pasirodymo, pakviesti prisėsti ant geltonos sofos, jie papasakojo, kad liko visai nedaug, kol savo rankose laikysime ir ausyse girdėsime pirmąjį The Colours of Bubbles albumą. Laukiam nesulaukiam!

Pirmoji koncerto dalis baigėsi, publika prasiskirstė – kas parūkyti, kas taurių pripildyti. Atlikę abu ritualus, apsiginklavę mineralinio vandens buteliukais sėdėjom ir žiūrėjom kaip latviukai Židrūns ruošiasi pasirodymui. Aptarėm tokius opius klausimus kaip sceninis įvaizdis, kurio nepastebėti buvo neįmanoma – geltoni marškinukai ir kažkoks sunkiai apibūdinamas rokenrolinis oldskūlas. Buvo įdomu stebėti ir girdėti, kai jie burbuliavo savo gimtąja kalba. Taip pat neliko nepastebėtas būgnininko panašumas į The Killers vokalistą Brandoną Flowersą. Netrukus Židrūns pradėjo pasirodymą. Kai pamačiau, kas čia vadas vokalistas, pagalvojau, įdomu, kokiu balseliu jis pradainuos, nes, rodės, kad jam metų ne daugiau nei keturiolika. Tačiau, mano didžiam nustebimui, buvo pranoktos visos viltys ir lūkesčiai, balsas buvo toks stiprus ir išdainuodavo tokias natas, kad, rodės, kur tokiam kūnelyje tiek galios telpa! Tiesa, publikos gretos buvo ypač išretėjusios, o likusi dalis stovėjo tarsi prikalta prie grindų. Kadangi ne mano būdui taip stovėti, kad ir kokios kondicijos bebūčiau, pradėjau šokti. Kartu šoko du vaikinai, ant kurių kūnų vis mažėjo drabužių. Prisijungė ir trečias, kuris prieš įsiliedamas į mūsų rokenrolą nusimetė ir savo marškinėlius. Taip ir šokome, trys pusnuogiai vaikinai ir aš – mergina su dviem megztiniais. O Židrūns, iš pradžių pasirodę drovūs jauni berniukai, smagiai grojo indie roką, kuriame kartais buvo galima išgirsti ir sunkiojo hardcore elementų, o patys jie savo muziką pristatė kaip „Chinese traditional“. Beje, jeigu patikėjote, kad Židrūns iš Latvijos – tikriausiai pamelavau, nes vokalistas laužydamas liežuvį prasitarė „Labas vakaras, mes esame grupė Židrūns iš Mažeikių...“ Puikus koncertas – buvo ir mūsų pogo pogo, ir parkritimų ant žemės. Geros emocijos ir dar geresnė muzika tiesiog sklandė ore, net nebemačiau tų, kurie tiesiog stovėjo ar sėdėjo, niekas neberūpėjo. Visas Židrūns pasirodymas prabėgo neįtikėtinai greitai, o gal tiesiog laiko pojūtis išnyko taip smagiai betrypčiojant, tačiau atėjo paskutinis pakartojimas ir paskutinį kartą pastrikinėję visi išsiskirstė. O dar taip norėjosi pajudėti...

Ir ko daugiau reikia geram šeštadienio vakarui? Gera muzika, geros emocijos ir rokenrolas ne tik širdyje, bet ir ausyse!