„It’s not only rock’n’roll baby!“– tai paroda Milane. Joje galima pamatyti, ką muzikantai kuria, kai nekuria muzikos. Alan Vega, Andy, Antony (ANTONY AND THE JOHNSONS), Bianca Casady (COCOROSIE), CHICKS ON SPEED, Devendra Banhard, FISCHERSPOONER, Herman Dune, Kyle Field, Patti Smith, Peter Doherty, THE KILLS – visų jų vizualūs darbai eksponuojami. Kas piešė ant drobės, kas krauju tapė, kas fotografavo arba save nufilmavo, o tau belieka sumokėti 6 eurus ir patyrinėti.

„Triennale di Bovisa“ pastatas, kuriame vyksta paroda, įsikūręs miesto pakrašty. Po porciją itališkų ledų ir metro lekiam link „Porta Garibaldi“, ten persėdam į traukinį. Kostiumuotas pavargęs vyriškis vagone suka žolę. Kiti žmonės važiuoja namo po darbo.

Pagaliau nusiperkam bilietus. Iš akiniuoto dėdulės visi dar gaunam ir lankstinukus, kuriuose tvarkingai surašyti visų darbų pavadinimai ir technikos. Užėjus pasitinka Antony. Toliau THE KILLS. Groja „Wait“, 12 įvairaus dydžio tv ekranų sustatyti ant grindų. Visi 12 rodo Jamie ir Allison. Ant sienos šalia kabo milžiniškas polaroidų koliažas. Patys Kills’ai pristato tai kaip savo prisiminimus. Polaroiduose – Allison su Jamie, pusnuogė mergina, kažkieno šuo, vyšnios, pilnos peleninės, įvairūs buteliai, niekučiai, draugai, mylimieji, pažįstami ir vienąkart matyti veidai, batai, miestai, iškabos gatvėje, Miss Moss, Jack’as ir Meg White; ir tai tik menka dalis to, ką pamačiau, nes polaroidų daugybė. THE KILLS pavaro, pataiko tiesiai į taikinį. Juk gera pasikuisti savo mylimų muzikantų kasdienybėje ir ne tik. Juk stilinga be proto.

CHICKS ON SPEED sukūrė aukštakulnį. Tai ne šiaip sau batas, tai batas su trim stygom šone – susiderink ir grok? Vis dėlto batai bjaurių rėkiančių spalvų ir man nepatinka.

Iš vienos salės į kitą ir aš jau matau Peter’io iškruvintas drobes. Jis mėgsta kates. Katės heroino akim. Paveikslai nuterlioti ir aptaškyti krauju, paprastučiai. Vieną tokį su katėm net norėčiau pasikabint sau namie. Katės pavadintos BABYSHAMBLES narių vardais ir šalia bosisto vardo puikuojasi katinėlis su iltiniais dantukais. Čia kabo ir garsusis Peter’io portretas, pieštuku ir krauju ant drobės.

Bianca Casady nupiešė visokių keistenybių. Vyras ir moteris viename kūne, deganti vaivorykštės žvakė ir ilga plaukų kasa, prisegta prie vieno piešinio, žmogaus anatomija ir pigūs blizgantys lipdukai. COCOROSIE dabar skambės dar mįslingiau. Akyse pradeda raibuliuoti. Jaučiu, kad naktį sapnuosis Biancos žalioji negyvėlio ranka. Norisi fotografuoti, bet įkyrus muziejaus darbuotojas seka iš paskos. Jis atidžiai stebi, kad neperžengtum baltos linijos, skiriančios nuo meno.

Patti Smith juodai baltos fotografijos sukabintos netoli išėjimo. Iš viso 39 rėmeliai. Nuo vienišo kavos puodelio iki gatvės muzikanto Milane. Nuo pačios Patti atvaizdo veidrody iki H. Hesės rašomosios mašinėlės.

Šviesos pritemdytos, darbai šviečia neonu. Kas? Andy (dei bluvertigo). Maivosi nedideliame ekrane. Sukabintuose pop art’uose Iggy Pop, Jim Morrison, David Bowie ir būrelis kitų įžymybių. Jei po tiek visko neapsisuka galva, išėjus galima paskaitinėti dar ir interviu su muzikantais. Paroda tikrai neprasta, 6 salės. Vien Kills’ų polaroidams išžiūrėt reiktų paskirt pusdienį, dar kartą užmest akį į Herman Dune paveiksliukus (kinišku rašalu piešti padarėliai visai simpatiški), Kyle Field kruopštų „Old free spirits“, Alan Vega portretus...