- September 2011 (1)
- August 2011 (2)
- July 2011 (3)
- May 2011 (3)
- April 2011 (1)
- March 2011 (11)
- February 2011 (3)
- January 2011 (5)
- December 2010 (4)
- November 2010 (2)
- September 2010 (3)
- August 2010 (3)
Vienas – du, vienas – du. Einu ir skaičiuoju šaligatvio plyteles. Kvadratinė, stačiakampė, o šita šešiakampė ir turi įskeltą kraštelį. Jei būčiau šaligatvis, kolekcionuočiau garsus, kuriuos išgirsčiau per dieną. Arba pėdų atspaudus, kurie užmintų mane.
Šią gegužę buvo 37-osios Romo Kalantos mirties metinės. Apėmė keista nuotaika. Ar dažnai susimąstai apie tai, kad dar visai neseniai buvo tokie laikai, kai žmonės negalėjo garsiai reikšti savo nuomonės, negalėjo skleisti laisvo žmogaus idėjos, negalėjo rengtis, kirptis ar šukuotis kaip nori, skaityti to, ką nori, negalėjo laisvai kurti. Negalėjo būti kuo nori. Jie negalėjo klausytis tokios muzikos, kokios nori. Tai buvo draudžiama.
1973 m. Dorothy Retallack išleido knygą pavadinimu „Muzikos garsas ir augalai“, kurioje ši pagyvenusi koledžo studentė aprašo savo originalius bandymus ir pateikia pritrenkiančių faktų apie tai, kaip augalai reaguoja į įvairių stilių muziką. Moteris atliko eksperimentus dviejuose kambariuose – viename augalams buvo grojama rami muzika, o kitame – sunkusis rokas (kaip Jimi Hendrix ir LED ZEPPELIN).
Jau regiu carų rūmus ir sodus su nuostabiomis skulptūromis ir fontanais, Isakijaus soborą, mintimis aplankau Ermitažą, plaukiu Nevos upe ir taip pasitinku naktinį Peterburgą...
Hmmm, o kur dabar keliauti? Suprantama, jei nori geriau pažinti miestą, be muziejų ir kitų kultūrinių jo įžymybių, reikia būtinai aplankyti ir barus...
Jeigu jau šiame numeryje rašome apie naktinį miestų, kuriuose vasarą nelabai ir sutemsta, gyvenimą, leiskite brūkštelti kelis pastebėjimus iš Reikjaviko. Nors jis šimtą kartų mažesnis nei jo baltųjų naktų kolega prie Baltijos jūros S. P. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), gandai apie neprilygstamas šėliones Reikjavike iki 5 ryto sklinda ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir yra oficialiai įrašyti nepakeičiamajame „Lonely Planet“.
Apie tai, kur ankščiau buvo paplūdimys, apie draugystės miražus dykumoje, apie tai, kai nežinai, kur eini, bet žinai, kad vėluosi, apie tai, kaip kartais sunku keltis iš lovos ir pradėt tą kvailą darbo dieną, apie tai, kaip dažnai nesusišnekam, apie tėtį ir mamą, apie vaistus, apie tai, kai viskas, kas ankščiau atrodė tvirta, slysta iš rankų
Užteks apie Niūūūjorką, šįkart apie Masačiūūūsecą. Pasirodo, Kembridžas yra ne vien raukšlėmis išvagotų smegenų fabrikas, bet ir melomiestas. Mes neatsiliksime nuo madingųjų muzikos žurnalų ir paliaupsinsim PASSION PIT dar kartelį, juolab kad beveik prieš mėnesį gimė pirmas jų albumas „Manners“, o melomanai pasislėpę savo stereo kampuose dar iki dabar tenkina ausyse pasislėpusio meloso aistras. Orgazmo kontinuumas, kitaip tariant.
GRIM CITY – psichodelinio roko grupė, susikūrusi praeitais metais, jau turinti keliasdešimt amžiną meilę prisiekusių gerbėjų ir užėmusi Frype surengtame konkurse antrą vietą.
Paskutinės Lietuvos aktualijos: turim jau „Geležinės Ledi“ sceninį slapyvardį spėjusią užsitarnauti Prezidentę. Ir nors ne politikuoti prisėdau prie kompiuterio, vis dėlto pripažinkim – per pirmąją spaudos konferenciją pasiūlytas asmeninis prezidentinis indėlis į valstybės biudžeto taupymo programą (pusė prezidentinio atlyginimo lieka jame) – jau gera pradžia. Geras ženklas, tskant. Gal žiū – ir kriuksinčiųjų prie valdžios lovio ims mažėti...