Šįmet niekaip nesiklauso kalėdinės dainos. Gal savo atgyveno kalėdinių elnių žvangučiai. O gal visa kalėdinė dvasia pernelyg sėkmingai išsikraustė į „demisezonines" dainas  - nežinau. Nepadeda net Sinatra. Atrodo, pagaliau adaptavomės prie, knieti sakyti, NETIKĖTAI sulig gruodžiu suspaudusio speigo - nebesinori spiegti vos iš namų išropojus į dar neištapentą rytinę pusnį. Ir net nebesinori keiktis jau antrą valandą slidinėjant senamiesčiu tarp dovanas tradiciškai dosniai siūlančių pusrūsinių parduotuvėlių. Nebe taip jau šalta.

Ne pirmą ratą sukdama prekybos centro labirintais atkreipiu dėmesį į įtartinai vienodo tipažo matronas, kurios į nemokamus celofaninius maišiukus taip pat įtartinai vienodai įnirtingai grūda sveriamus zefyrus. Tokių mačiau mažiausiai keturias. Gal tikrai esame tai, ką valgom...

Baigiu sudeginti visas sukauptas žvakes. Keista, bet žvakėms prieššventinių akcijų šįmet prekybininkai netaiko. Nerimi tiesiog meniškai plaukia balti ledo skrituliai (nors jie vargu ar gali konkuruoti su spygliuota - bumbuluota ledo skulptūra virtusiu švyturiu prie Erio ežero Ohajuje). Nepagailėjus laiko, jie ir įvairių figūrų sudėlioja. Geriausia dalis ta, kad galima pačiam jas iš visos tos baltos virtinės išsirankioti. Juk esam pripratę prie plačios pasiūlos. Nieko čia blogo - gamta rinkos dėsnius sėkmingai vejasi.

Bet grįžtam prie švenčių. Prie tos kalėdinės magijos (nors kalėdinės dainos šįmet ir nesiklauso). Prie kaip niekada neskoningai padabintos Katedros aikštės. Ir prie naujametinių fejerverkų, kuriuos miegamuosiuose rajonuose jau bent porą gerų savaičių pokšėjimais anonsuoja nepilnamečiai. Šventės artėja. Jos ateis, ir praeis. Su virškinimą gerinančiais vaistais, daugybe neišpasakytai mūsų išsiilgusių seniai nematytų giminių ir kaimynų, mintinai išmokta tv programa ir pošventine finansine depresija po visko. Tegul Kalėdos būna ramios ir šiltos. Ir bent kažkuo stebuklingos. O Naujuosius sutikim trenksmingai. Ir su kuo nors nauju - žmonėm ar bent kojinėm.

Ir, kaip vienas nuostabus žmogus man priminė - reikia suspėti sugalvoti norą ir nukąsti galvą bent vienam Kalėdų Seniui. Šokoladiniam, žinoma. Nepamirškit ir jūs suspėti. Nes niekas šitaip nedžiugina, kaip išsipildantys norai. O kada jei ne dabar stebuklai realiausi?