Jei jau švenčiame, tai švęskime taip, kad niekada nepamirštume. Puikus pavyzdys, kaip reikėtų (nereikėtų??) tai daryti – net 8 metus užsitęsęs THE BIRTHDAY PARTY.

Kai paminėsiu vieną pagrindinių jo iniciatorių, iš karto suprasite, apie ką kalbu. Taip, tai Nick’o Cave’o ankstesnė grupė, iš THE BOYS NEXT DOOR pavirtusi į THE BIRTHDAY PARTY. Jie tarsi viesulas siaubė gimtąją Australiją, o vėliau ir Londoną (čia Nick gyvena ir šiandien). Be jo, grupę sudarė ne mažiau svarbūs Mick Harvey, Tracy Pew, Phill Calvert ir vėliau prisijungęs Rowland Howard.

„Net Alfredas Hitchcockas ir Johnas Cale’as nebuvo tokie bauginantys“, – sakė kritikai apie Cave’o  dainavimą. Sakiau „dainavimą“? Jis klykdavo, spiegdavo, urgzdavo ir riaumodavo. Ekspresyvūs, nihilistiški dainų tekstai, sukurti to paties Nicko, pakeitė Lou Reedo, Davido Bowie, Alice Cooperio, Roxy Music ir Alexo Harvey koverius, kuriuos pradžioje daugiausia dainavo grupė. Bet neapsigaukite, jie sugebėjo ne vien tik kelti triukšmą – kartais imdavo ir sudainuodavo kokią ilgesingą baladę. Nick savo dainavimu dažnai primindavo Jimą Morrisoną (THE DOORS), išvaizda – Simoną Gallupą (THE CURE). Apranga – tai prašmatnūs kostiumai, tai nuplyšę pankiški skudurai.

Bet dainos ir išvaizda dar ne viskas. Pyktis, įniršis, narkotikai, nekontroliavimas žodžių ir veiksmų, muštynės, dienos, praleistos už grotų, – kasdieniame gyvenime grupę supo tikras chaosas. Per koncertus jie nesivaržydavo apspjaudyti savo klausytojų ar susimušti (su žiūrovais ar tarpusavyje). Apie šį laikotarpį prikurta nemažai legendų, todėl sunku pasakyti, kurios istorijos tikros, kurios sugalvotos išradingų žurnalistų ar nemažiau išradingų pačių grupės narių. Ir pats Cave sako, kad kartais reikalinga tiesa, o kartais – graži istorija. Jis pripažįsta, kad gimtadienio vakarėlio laikais jie buvo tikri niekšai, kuriems niekas nerūpėjo.

THE BIRTHDAY PARTY muzika tais laikais (1976–1983) padarė didelį poveikį britų neo punk ir gotikinei scenai. Daugybė dabartinių grupių juos mini tarp savo įkvėpėjų (THE JESUS AND MARY CHAIN, COIL, MY BLOODY VALENTINE, DEERHUNTER, GOGOL BORDELLO, COCTEAU TWINS…). Atėjus 1983-iesiems, pamišėliškasis gimtadienio vakarėlis persikėlė į Vakarų Berlyną, kur ir pasibaigė. Paliko mums tris studijinius albumus ir neištrinamą rėžį muzikos istorijoje.

Išliko patys stipriausi – Nick Cave, nepaisant visų suvartotų narkotikų ir alkoholio, vis dar gyvas ir kūrybingas. THE BAD SEEDS sėkmingai tęsia muzikinę kelionę šiame pasaulyje. Tiesa, visai neseniai išsiskyrė Micko Harvey’aus ir Nicko Cave’o keliai. Kaip teigia Mick, jis traukiasi dėl įvairių asmeninių priežasčių ir tiki, kad THE BAD SEEDS šiuo metu yra labai geros būklės, todėl puikiai išsivers ir be jo.

Beje, iš viso to šėlsmo išaugo ne vien tik blogio sėklos – CRIME AND THE CITY SOLUTION, THESE IMMORTAL SOULS – tai vis gimtadienio vakarėlio trupiniai.

Tai ką, 2 metų proga linkiu LIVERPOOL įgauti tiek jėgos, kiek jos turėjo THE BIRTHDAY PARTY, taip pat linkiu, kad iš jo išaugtų kas nors tokio gero, kaip Nicko Cave’o muzika ir, aišku, linkiu likti sveikiems ir gyviems.