Arba ką paliko The Tiger Lillies.

Cirkas išvažiavo toliau koncertuoti, bet mums paliko nemažai įvairių dalykų – kam išmatų pavidalo ekologiško šokolado, kam autografą ant kompaktinio disko, kam bendrą nuotrauką prisiminimui, visiems daug įspūdžių. Be abejo, atmintyje neištrinamai įsirėžė  Martino balsas ir atvaizdas. Taigi, jei koncertą/spektaklį vertintume pagal paliktų dalykų gausą, šį kartą tai buvo sėkmingas pasirodymas.

Tiesą sakant, labai sunku papasakoti apie tokios grupės kaip The Tiger Lillies spektaklį. Na, ką normalus žmogus turėtų pagalvoti, išgirdęs tokius atsiliepimus: „Koncertas man labai patiko. Jie nuo scenos metė ekskrementus ir pataikė mano draugei į veidą. Tiesą sakant kvepėjo labai skaniai, bet paragauti nedrįsom, juk vis tiek ant žemės spėjo pasivolioti. Martinas kaip visada klouniškai išsidažęs, draugė sakė, kad primena pandą. Spektaklyje buvo aktorė, tokia apkūni (gal čia pernykštę mergaitę su degtukais šitaip atšėrė??), pilstė džiną užsikišus butelį už iškirptės. Jinai dar įnešinėjo užrašus su nuodėmių pavadinimais. O tas angelas... man patiko, kai nusileidęs prie žiūrovų grojo fleita. Nors negaliu nepaminėti ir muzikavimo pjūklu bei būgnų išdaužymo žaisliniais plaktukais – tikrai stipru!“

Tai va, ar jūs eitumėte į tokį koncertą? Sakau, reikia patiems pamatyti, kad ką nors suprastumėte.

Kad ir kaip ten būtų, į sceną tigrinės lelijos įnešė chaoso, kurį sukėlė visur barstomas (aišku, butaforinis) kokainas, valgomi bulvių traškučiai (tikri), pilstomas džinas (netikrinom). Tačiau čia pat visą betvarkę nustelbdavo melancholiškos melodijos, lydimos staiga pasikeitusio Martino balso. Po to ir vėl chaosas, klyksmai, falcetas, skudurinės lėlės – homoseksualai, besimylintys, užmušantys savo vaiką ir vienas kitą, po to keliaujantys į pragarą, kur, pasirodo, ne taip jau ir baisu (tiesą sakant, mušėsi tik viena lėlė, kita buvo „gerietė“). Skirtingas nuotaikas sukurdavo ne tik vis „naujas“ Martino balsas, bet ir gerai apgalvotas apšvietimas, sukuriantis tai švelnią mėnesieną, tai negailestingai kapodamas erdves ir veidus.

Po spektaklio, sujungusio 7 mirtinas nuodėmes su britų tradiciniu lėlių teatru („Punch and Judy“ dar ir šiandien galite išvysti Londone), laukė trumpas koncertėlis, kurio metu grupė grojo žiūrovų pageidautas dainas. Po to trijulė, nusileidusi iš scenos aukštumų, pasirašinėjo ant kompaktinių diskų, fotografavosi su visais norinčiaisiais.

Martinas sakė, kad jam patinka koncertuoti rytų šalyse, nes čia žmonės juokiasi per pasirodymus. Tikėkimės, jis nemelavo. Kitais metais lauksime naujos programos ir dar daugiau gėrybių (blogybių?). O jei melavo, visada galima nuvažiuoti kitur ir patikrinti, kaip stipriai kultūriniai skirtumai veikia žmonių humoro jausmą.

Kai tik cirkas sugrįš, būtinai jums pranešime.